Menininkai-niekadėjai ir galvažudžiai

Menininkų gyvenimas yra toks, kad jų kūrybiniai polėkiai kartais biografijas nudažo pačiomis ryškiausiomis ir tirščiausiomis spalvomis. Pasitaiko visokiausių atvejų. Žinoma, tam tikros legendos, pasakos ir padavimai yra susiformavę (beje, ne be pačių menininkų indėlio) dar Renesanso bei romantizmo laikais, kuomet tiek visuomenė, tiek patys kūrybinių industrijų (specialiai pavartojau šį idiotišką naujadarą) atstovai eskalavo Menininko iš didžiosios raidės mitologiją. O Tokiam galima viskas - ir didžios aistros, ir dar didesnės bei gilesnės nuodėmės.

Šiuo atveju kalbame apie nuodėminguosius menininkus - tokius, kurių gyvenimiškuose cv talentai rungėsi ir jungėsi su bjauriais poelgiais ir kitokiomis nesąmonėmis. Ne vienas iš menininkų yra buvęs ir apgaviku, ir ištvirkėliu, ir netgi (deja) žmogžudžiu. Amžinybės kontekste tai regisi lyg ir "nieko tokio", nes "kūryba yra viena, o žmogus - kita". Kita vertus, tai kartais daug ką pasako... 

Tad pabandžiau sudaryti žinomų menininkų dešimtuką. Tai sąrašas tų ir tokių, kurie savo gyvenimus yra nuspalvinę ne pačiomis gražiausiomis spalvomis.

1) Vienas tokių ir neabejotinai tarp pirmųjų galėtų ir turėtų būti Benvenuto Cellini (1500-157) legendinis Florencijos Renesanso (gal tiksliau - manierizmo) atstovas. Benvenutas man šiek tiek primena ne taip seniai visoje Lietuvoje pagarsėjusius tėvus, kurie girtaudami ir smurtaudami, neturėjo tiek proto, jog sugebėjo save nusifilmuoti ir įdėti į socialinius tinklus - tam, kad žiūrovai įsitikintų jų šiokiu tokiu "durnumu". 1558-1567 metais Cellini parašė savo gyvenimo biografiją - Vita di Benvenuto di Maestro Giovanni Cellini fiorentino, kurioje juodu ant balto išdėstė savo žmogžudystes ir kitokias kvailystes. 

Štai, kad ir toks epizodas [brolio žudiko bausmės scena]: 

"Mano vienintelė paguoda buvo sekioti, kaip meilužę, muškietininką, užmušusį mano brolį... Pastebėjęs, kad didelis noras kiek galint dažniau jį matyti atima man miegą ir apetitą ir nieko gera man nežada, aš nutariau pabaigti šitą kankynę, negalvodamas apie tai, kad toks pasielgimas vertas pasmerkimo. Aš nepastebėtas prisėlinau prie jo su didžiuliu durklu, panašiu į medžioklinį peilį. Aš tikėjausi iš karto nukirsti jam galvą, bet jis taip staigiai apsisuko, kad mano ginklas kliudė jam tik kairįjį petį ir perkirto kaulą. Jis atsistojo, metė savo kardą, ir skausmo suimtas, šoko bėgti. Aš ėmiau jį vytis ir, per kokius keturis žingsnius prisivijęs, iškėliau durklą ties jo galvą, kurią jam palenkus labai žemai, durklas įsmigo tarp sprando ir nugarkaulio taip giliai, kad nebegalėjau jo ištraukti“ [Po to jis buvo apskųstas popiežiui, bet, prieš eidamas į rūmus, jis pasirūpino padaryti keletą gražių auksakalybos dalykėlių. „Kai aš nuvykau pas popiežių, jis piktomis akimis pradėjo mane stebėti, ir tas įvarė man kiek baimės, bet, lig tik jis išvydo mano dirbinius, jojo veidas iš karto nušvito“. 

Arba atvejis, kuris, vienas iš daugelio, anot Hippolyte'o Taine'o iliustruoja, jog Benvenuto atveju judesys ir smūgis eina įkandin minties:

"Vienoje smuklėje, turėdamas, be abejojimo, tam pagrindą, šeimininkas paprašė Cellini iš anskto užsimokėti už visa tai, ko prašysiąs: 'Negalėjau nė minutės sudėti akių, - sako jis, - ir kiaurą naktį galvojau, kaip jam atkeršyti. Maniau pirma padegti namus, paskum atėjo man į galvą sužaloti keturis arklius, kuriuos smuklininkas laikė savo arklidėse. Visa tai rodėsi man lengva įvykdyti, bet aš numačiau, kad man su draugu ne taip lengva bus pasprukti'. Pagaliau jis pasitenkina supiaustęs peiliu keturias lovas". [H.Taine, Meno filosofija, vertė K. Masiliūnas, t. I, Kaunas, 1938, p. 174-177]. 

Natūralu, kad ir tokio menininko kūryboje esama ne vieno smurtingo vaizdelio. B.Cellini "Persėjas su Medūzos galva" (1545-54, Florencijos Lanzi lodžija) https://en.wikipedia.org/wiki/Perseus_with_the_Head_of_Medusa

 2) Į antrąją poziciją dėčiau kitokio pobūdžio niekadėją. Agostino Tassi (1578-1644) dailės istorijoje išgarsėjo ne tik sava peizažine tapyba, bet ir vienos žymiausių anų laikų tapytojos moters - Artemisios Gentileschi išprievartavimu. Visa tai įvyko Romoje 1611 metais, kuomet Tassis "dirbo" Artemisios korepetitoriumi (nes jos tėvas Orazio - taip pat tapytojas, turėjo užsakymą Pallavicini-Rospigliosi rūmuose ir dukros mokymui negalėjo deramai pasirūpinti dukros mokslais). 

Štai toks Agostino Tassi tapybos darbas, vaizduojantis Kapitolijaus kalvą Romoje https://it.wikipedia.org/wiki/Agostino_Tassi

Pati Artemisia Gentileschi (1593-1656) po minėtojo įvykio savo kankintoją (bent jau pagal legendą) dažnai vaizduodavo sublimuotos bausmės būsenoje. Kaip antai Holofernas, nuo Juditos rankų prarandantis savo galvą - 

Artemisia Gentileschi nukerta galvą Agostinui Tassi (arba "Judita ir Holofernas" - https://en.wikipedia.org/wiki/Artemisia_Gentileschi)

3) Tiesą sakant - nelabai aišku - kiek visame tame fikcijos, o kiek realybės. Kalbame ne apie išprievartavimą - net ir tais laikais, kuomet nebūta diktofonų ar kamerų, auka įrodė, kad ji auka, o ne "pati kalta". Kalbame apie Tassi kaip Holoferną. Mat Artemisia nebuvo labai originali. Ganėtinai panašų Holoferną yra nutapęs Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571-1610).

Caravaggio Judita nukerta galvą Holofernui (1602 m. https://en.wikipedia.org/wiki/Judith_Beheading_Holofernes_(Caravaggio)

Šiuo atveju Judita regisi šiek tiek meilesnė, o Holofernas - komiškai. Bet tai turbūt yra natūralu. Caravaggio žvelgė iš savo kaip žudiko pozicijų. Atmintinais 1591 metais barnio, sukelto azartiško kortavimo, metu dvidešimtmetis tapytojas nužudė žaidimo partnerį ir turėjo bėgti iš Milano. Tai tik vienas nuotykis, lydėjęs šį karštakošį menininką (mūsų laikais dėl savo "spalvingumo" tapusį ne vieno filmo protagonistu) dar nuo paauglystės.

4) Panašus - nuotaikingas ir nuotykingas - gyvenimas lydėjo ne itališkojo, bet šveicariškojo Renesanso atstovą - Ursą Grafą (1485-1528?). 1512 metais šis menininkas - piešėjas, graveris, juvelyras, tapytojas - tapo Bazelio auksakalių gildijos nariu. Tačiau iš šio darbštaus ir dorybingo miesto po kelių metų (1618 m.) turėjo bėgti, nes užpavydėjęs savo žmonai, apkaltinęs ją paleistuvystėm (jeigu konkrečiai - prostitucija) ir pabandęs ją nužudyti, susilaukė teisėtų kaltinimų smurtavimu. Ursas tapo savotiško anuometinio Svetimšalių legiono nariu - tiesiog samdomu kariu - landsknechtu (vokiečiai ir Šveicarijos vokietkalbiai garsėjo savo disciplina, drąsa, ištverme ir jėga), kariavusiu Prancūzijoje ir Italijoje ir, manau, nužudęs ne vieną priešininką (nes toks juk tų kareivių "užsiėmimas"). Sakykime (taip teigti galima remiantis, kad ir piešinių ikonografija), Grafas yra sudalyvavęs nuožmiajame Marinjano mūšyje (1515 09 13-14) arba garsiajame ir baisiajame "Il sacco di Roma" (1527 05 06). Priminsime, kad po pastarojo įvyko prasidėjo masinė italų menininkų migracija ir Renesanso (kaip stiliaus bei kultūros epochos) difuzija į šiaurę nuo Alpių.

Didžiosios dalies Urso piešinių plastika (ekspresyvus potėpis) ir tematika (nuožmūs kareivos, vulgarios, atsiprašant, bobelės) liudija nugyvenus jį tikrai ne visai skaistų ir dorybingą gyvenimo būdą. Įdomu, kad nėra žinomi šio dailininko mirties metai - jis tiesiog išnyko.

Urs Graf "Smuikininkė-nuogalė ir senas kvailys" (1523 m.) https://en.wikipedia.org/wiki/Urs_Graf

5) Į menininkų-žudikų sąrašą įtrauktinas ir žymiausias neoklasicizmo tapytojas, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos aktyvistas Jacques-Louis David (1748-1825). Šis žmogus, jakobinas, Dailės akademijos narys, radikaliųjų revoliucionierių Marato ir Robespjero bičiulis bei šalininkas buvo ypač entuziastingas mirties nuosprendžio karaliui Liudvikui XVI šalininkas. Taip pat susitepęs sosto įpėdinio - dešimtmečio Liudviko XVII krauju. Manytina, kad to pakanka jį įtraukti į žmogžudžių sąrašą. Bent tokia opinija dominavo Burbonų restauracijos metu.

Davidas yra nupiešęs karalienę Mariją Antuanetę, vežamą giljotinuoti 1793 m. spalio 16 dieną. 

6) Baisiausia, kuomet žmogžudžio ar kitokio nusikaltėlio reputacija suteikiama be svarių įrodymų. Toks dalykas yra nutikęs Andrea del Castagno (1419-1457) atveju. Žymusis žymiųjų italų Renesanso menininkų biografijų kūrėjas Giorgio Vasari tvirtino, jog Andrea nužudė savo kolegą tapytoją Domenico Veneziano (1400-1461) - motyvai, esą, banalūs - kūrybinis pavydas, noras pasisavinti aliejinės tapybos "atradimo" (tą technologiją žinojo egiptiečiai ir olandai) laurai. Esmė slypi tame, kad reputacija buvo paklibinta, o pats Andrea tapo maro auka dar prieš savo "aukos" Domenico mirtį.

Andrea del Castagno "Nukryžiavimas" apie 1450 m. https://lt.wikipedia.org/wiki/Andrea_del_Castagno

7) Įdomu, kad tapytojo-žudiko reputaciją yra pelnęs ir lietuvių broliukas latvis. Greičiausiai jis buvo ne latvis, tik žmogus iš Latvijos (tautybė - latvis, žydas, rusas - diskutuotina), ir ne tapytojas, bet dažytojas - Peter the Painter ar (broliškai/seseriškai) - Pēteris Krāsotājs. Iš tiesų - Peter Piaktow (ar Piatkov, Pjatkov, Piaktoff) - XX amžiaus pradžioje šis kairiųjų pažiūrų pilietis tikrąja ta žodžio prasme siautėjo ir terorizavo Londone. Mįslingas individas, kurio pravardė tapytojams suteikė papildomų konotacijų. 

Pėteris tapytojas-dažytojas angliškajame jo paieškos plakate 1911 m.
Pagalvojau, kad asmenybė, kažkuo panaši į Šikelgrūberį, kuris irgi jautė daug simpatijų tapybai - būtų gerai, jeigu tuo tai būtų baigęsi. https://en.wikipedia.org/wiki/Peter_the_Painter

Bet užtenka tų brutalizmų ir agresijų. Jų buvo, yra ir bus tarp menininkų - tapytojų ir dažytojų, socdemų ir konservų, eserų ir kadetų.

8) Štai žymusis Andrea del Sarto (1486-1530) - irgi iš Brandžiojo renesanso bei tos pačios Italijos (Florencijos, "očvyščia"). Nieko jis nenužudė ar neišprievartavo. Tiesiog buvo stiprioje savo žmonos Lukrecijos įtakoje ir, padirbęs Prancūzijos karaliui Pranciškui I (tai buvo 1518-1520), jis sutuoktinės raginimu, grįžo į savo gimtuosius Apeninus su solidžia pinigų suma iš monarcho (kuriuos turėjo perduoti trečiajam asmeniui - tiksliau, pripirkti šedevrų valdovui) - bet finansus praleido romantiškai  (antrosios pusės įkalbėtas) ir daugiau nebegrįžo į senąją Galiją. Tiesiog aferizmas. Prancūzai (bent jau Dvare) šiuo Genijumi nebepasitikėjo. Paaiškinsime - patikėjo pinigus, bet neperdavė. Buitis. 

Andrea del Sarto parengiamasis piešinys "Paskutinės vakarienės" freskai San Salvi bažnyčiai Florencijoje (1511-1527 m.)
https://it.wikipedia.org/wiki/Cenacolo_di_Andrea_del_Sarto

9) Bet dar yra visokiausių sudėtngų seksualinių atvejų. Štai mūsų beveik tautietis - savo vardu - Balthus (bent jau pagal vardą) - iš tiesų Balthasar Klossowski de Rola (gimęs Paryžiuje 1908 metais, miręs Šveicarijoje 2001 m.), o tėvukas menotyrininkas Erich Klossowski šaknimis iš Ragainės). Balčiumi, Baltuku (skamba lietuvinininkiškai) jį vadindavo šeimoje. Rilkės iliustratorius r vaikystės bičiulis, draugas, puikus tapytojas, savo kūryba Piero della Francesca šeimynykštis ir Nabokovo "iliustratorius". Nesismulkinsime, bet priminsime, kad verta pakalbėti apie Lolitos atvejus.  Ne tik tapyba, bet ir gyvenimas inspiravo jo apkaltas pedofilija, seksualiniais priekabiavimais ir kitais kūniškais dalykais. Bet šiaip buvo Aristokratu nr. 1.

Skandalingoji Baltaus "Gitaros pamoka" (aliejus, drobė, 1934 m.). manau, kad dėl komentarų kaip ir aišku - https://en.wikipedia.org/wiki/Balthus
Aišku, man tai primena irgi paauglystėje (kaip ir Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį") slapta skaitytą Eugène Ionesco Pamoką - http://www.tekstai.lt/buvo/versti/ionesco/pamoka.htm

10) Galop dešimtuką baigia menininkas, kurio vardą - tiksliau pravardę, suteikė jo legenda. 

IL SODOMA (iš tiesų - Giovanni Antonio Bazzi (1477-1549)). Tapytojas, puikus menininkas, charizmatiškas freskų kūrėjas, jaunuomenės įkvėpėjas ir tikrosios meno bohemos atstovas, Mylėjo gyvūnėlius ir jaunimėlį. Nors tiesą sakant, jo pseudonimas susiformavo visiškai "durnų" ir atsitiktinių aplinkybių (galbūt tiesiog dislekciniai reikalai ir kalambūrai) "dėka". Bet tai įtaigus atvejis, kuomet žmogaus gyvenimas eina sau, o menininko biografija formuojasi savomis kryptimis... Štai, kad ir ištrauka iš visagalės vikipedijos - "Maždaug tuo metu Džovanis prisiėmė Sodomos pravardę. Pravardės kilmė neaiški. Giorgio Vasari labai nepalankiai aprašo dailininką. Anot Vasari, Sodoma buvo keistuolis, laikė savo namuose žvėrinčių ir duoda suprasti, kad jis buvo sodomitas. Kita vertus, dailininko pravardė galėjo būti Romoje adaptuota pjemontiška jo pravardė Sodona. Anot Giorgio Vasari, dailininkas nebendravo su „kultūringais“ žmonėmis, o jo pravardė šokiruodavo tradiciškai nusiteikusius užsakovus ir publiką. 1510 m. Sodoma vedė Beatričę di Luka Gali, pasiturinčios šeimos dukterį"... https://lt.wikipedia.org/wiki/Sodoma_(dailininkas) Ai, skaitykite Giorgio Vasari ir kitus kitų dailininkų gyvenimų ap-rašytojus... 

Il Sodoma "Šv. Sebastijonas" 1525 m. (https://en.wikipedia.org/wiki/Il_Sodoma)

Moralas yra trumpas - menininkas kaip žmogus gali būti šiknius, bet savo sferoje - genijus. Dešimtukų gali būti kur kas daugiau...