Arūnas Vaitkūnas ir Alytus. Arba šiek tiek apie Maironio gatvės ekspresionizmą

Pagrindinis šio teksto (ir vaizdų) šaltinis yra Arūno Vaiktūno žmona Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Turiu pastebėti, kad būtent jos dėka ir sužinojau apie Vaitkūno ryšį (ir ne bet kokį, o labai gilų) su saviškiu gimtuoju miestu. Tai atsitiko ne Alytuje, ir ne Kaune, o, kaip paradoksaliai beskambėtų - Molėtuose. Tenykštėje dailės galerijoje buvo surengta Arūno piešinių paroda. Joje pamačiau keletą piešinių, susijusių su Alytumi. Remdamasis tuo, pagalvojau, kad Vaitkūnas tikriausiai čia buvo apsilnakęs. O paskui (tiesą sakant - po keleto metų) susipažinus ir išsikalbėjus su Aušra, paaiškėjo visai kas kitka...

Bet pradžioje šiek tiek apie Arūną Vaitkūną. 

Arūnas Vaitkūnas – žymus lietuvių tapytojas-ekspresionistas. Taip turbūt galima trumpai apibrėžti šio menininko esmę. Visažinėje Wikipedijoje (cituojame šį šaltinį, kadangi Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomas, skirtas V raidei dar nepasirodė) dar priduriama – grupės „Angis“ narys, 1980 m. baigė Vilniaus dailės institutą, 1993-2005 metais dėstė Kauno dailės institute, 1996 m. jam buvo skirta Pollock-Krasner fondo stipendija („viena labiausiai vertiamų pasaulyje“ - kaip kažkas replikavo). Dar galima pridurti, jog stereotipiškai A. Vaitkūnas yra žinomas kaip „laiptinių tapytojas“, nes iš tiesų – tam tikrą savo kūrybinės biografijos periodą (1995-2001 m.) šis dailininkas tapė senas, atmintį turinčias, subtilia laiko patina padengtas laiptines. 

Įprasta laikyti šį dailininką Kauno meno scenos atstovu, tačiau didysis paradoksas slypi tame, jog tam tikra (o ir labai nemaža) savo esybės dalimi Arūnas Vaitkūnas yra alytiškis. Paradoksalu yra tai, kad šį faktą žino ne kiekvienas Alytaus gyventojas. Situaciją yra puikiai nusakiusi Arūno studentė Agnė Jonkutė: „Institute manęs visada paklausdavo apie Alytų. Niekada neišsidavė, iš kur taip gerai žino apie jį“ (p. 109). 

Aukščiau pateikta citata yra iš vieno pagrindinių šaltinių - tai Aušros Vaitkūnienės parašytos knygos "Toks gyvenimo kvapas /Tapytojui Arūnui Vaitkūnui (1956-2005) atminti/" (Kaunas, 2009), kurioje labai jautriai ir kartu visapusiškai aprašytas ir menininko gyvenimas, ir tarpusavio santykiai, ir išsamiai  išanalizuoti įvairūs kūrybos etapai, skirtingi jos pobūdžiai. Tiesą sakant, tai viena puikiausių knygų, kokią esu skaitęs lietuvių kalba apie menininku (palyginčiau ją su Tomo Sakalausko "Esu toks, koks esu")...

Šis tekstas praktiškai ir yra pasivaikščiojimas po Arūno Vaitkūno Alytų su Aušra, jos buvimu ir komentarais. 

A. Vaitkūnas yra alytiškis ir fiziškai (per giminystę ir kraują), ir dvasiškai (kaip iš erdvėlaikio inspiracijų besisemiantis menininkas).

Viskas yra be galo paprasta. Alytuje gyveno A. Vaitkūno seneliai iš mamos pusės. Senelis – Augustinas Švenčionis (1895-1990 m.) buvo vargoninku, kažkurį laiką grojęs Angelų Sargų bažnyčioje. Augustinas Švenčionis ir jo žmona Morta gyveno Kurorte, Maironio gatvės 18 numeriu pažymėtame name. Būtent čia 6-7 dešimtmečiais vaikystę praleido būsimasis dailininkas. O ir vėliau jis čia nuolat sugrįždavo – studijuodamas tapybą Dailės institute, vasaromis čia tapydavo. Vėliau, jau po senelių mirties taip pat reguliariai lankydavosi – kaip sakydavo – „kontempliuoti“.

Arūno Vaitkūno senelių namas Alytuje, Maironio gatvėje (nr. 18). Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Aušra Barzdukaitė taip prisimena: 

„Labai daug įspūdžių išliko Arūno atmintyje iš vaikystės, paauglystės vasarų Alytuje. Gyvendamas tarp orių žmonių ir pats perėmė pagarbą žmonėms. Mokėjo gerbti moteris ir šeimoje, ir profesinėje srityje. <...> Studijuodamas Dailės institute, vasaromis atvažiuodavo į Alytų, pas senelius. Tapydavo. Yra išlikę studentiškų Arūno darbų, vaizduojančių močiutės virtuvės kertes, senelio kambarį. Nutapė senelio portretą. Prisimindamas dažnai pasakodavo, kaip senelis mokė važinėti dviračiu ar vesdavosi maudytis į Nemuną, nes dar tais laikais vanduo būdavęs labai švarus. Vakarais su broliu Vytu ir močiute klausydavosi senelio pasakų. Sentimentai ir nostalgiški prisiminimai Arūnui išliko. Po senelių mirties, kai namas liko tuščias, jis dažnai nuvažiuodavo į Alytų. Ten rasdavo poilsį, apkeliaudavo visas apylinkes. Vidzgirio sengirės takus žinojo mintinai. Žiemomis, per atostogas, pabėgdavo iš miesto į senelių namą ir skaitydavo knygas. <...>. Kai pradėjome draugauti, tik po metų į Alytų pasikvietė ir mane. Jis atsargiai vertindavo žmones ir tik patikimiems atverdavo savo asmenines vietas. Matyt, į tą patikimųjų būtį 1991 metais buvau priimta ir aš. Alytuje Arūnas man parodė Vidzgirio miške atrastus pilkapius, tetervinų buveines ir pelkes. Papasakojo Maironio gatvės gyventojų istorijas, jam žinomas iš vaikystės, apie lėtą, neskubų senelių gyvenimą“ (p. 69-70).

Arūnas Vaitkūnas, Be pavadinimo (Alytus, Maironio g.), 1997 m., guašas, 29x21cm

Techniniu aspektu alytietiškus A. Vaitkūno kūrinius galima skaidyti į dvi pagrindines grupes: 1) eskizus ir etiudus; 2) „studijines“ kompozicijas. Žinoma, tokia klasifikacija yra pernelyg akademiška ir formalizuota, tačiau būtent toks grupavimas atspindi ir konceptualią autoriaus laikyseną. Pirmu atveju jis dokumentuoja, antruoju – kontempliuoja (pavartojau paties menininko artikuliuotą terminą). Tad natūralu, jog pirmuosiuose darbuose galima atpažinti, atributuoti A. Vaitkūno pavaizduotus objektus, netgi lokalizuoti jų vietas ir nustatyti chronologinę poziciją. Antruosiuose darbuose A. Vaitkūnas atpažįstamas fizinio, regimojo pasaulio formas redukuoja į abstrakčius spalvinius santykius, akcentuoja sluoksnius, faktūras, kompozicines jungtis bei sankirtas. Bet abu aspektus vienija ekspresionizmas kaip pagrindas ir galutinis tikslas. Galbūt per drąsu teigti ar tuo labiau daryti apibendrinimus ir išvadas, tačiau būtent alytietiška patirtimi galima aiškinti būtent šį ekspresionistinį Arūno Vaitkūno kūrybos aspektą. 

Galima aiškiai išskirti (remiantis Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atsiminimais ir pačiais darbais – jų metrikomis bei ikonografija) esminius motyvus – tai, ką dailininkas matė ir fiksavo (šis dvilypis pasakymas turi argumentuotos logikos) Alytuje. 

Naratyviniu epicentru, žinoma, laikytina Maironio gatvė. Tačiau netgi joje išskirtinas:

1) Senelių namas:

a/ jo eksterjeras;

Arūnas Vaitkūnas, Aguonos. Alytus, 1991 m., pop. pieštukas, 14,5x20cm
Pagal langus, mūrinę sieną, galima spręsti, kad aguonos augo po senelių namų langais, išeinančiais į Maironio gatvę

b/ interjeras;

Arūnas Vaitkūnas, Senelio kambarys, 1980-1989 m., kartonas, aliejus, 57x44 cm
Čia vėlgi matome tą patį langą - tik iš vidaus

Apie namelį – jis priklausė dviem savininkams. Namuko viduje stovėjo Arūno senelio pianinas, sienas puošė močiutės siuvinėti kilimėliai. „Visa atmosfera buvo pakylėta, paslaptinga, bet kartu ir griežta“.

Arūnas Vaitkūnas, Senelio pianinas, 1997-1998 pop. pastelės, 50x70cm
“Senelio pianinas, kol nebuvo parduotas namukas Alytuje, stovėjo senelio kambaryje. Vėliau sėkmingai buvo pervežtas į mūsų sodybą Margionyse, kur ir dabar tebestovi. Daiktai, ypač susiję su artimaisiais mūsų šeimoje branginami ir saugomi, norima, kad ir kokie seni bebūtų, perduoti iš kartos į kartą.” (Aušra Vaitkūnienė)

Arūnas Vaitkūnas, Senelio pianinas, 1987-1997 pop. piestukas 14,5x22cm

2) Senelių namo gyventojai – patys seneliai. Kas svarbiausia juos vaizduojant? Kaip minėjo Aušra – orumas ir pagarba. Ritualizuota buitis – apie tai netrukus. 

Arūnas Vaitkūnas, Močiutė. Alytus, 1987-1997 pop. pieštukas 14,5x22cm
Ant sienų matosi močiutės padaryti kilimėliai. Šioje vietoje irgi galima kalbėti apie inspiracijos šaltinius (abstraktas, spalvas, išraiška) Arūno Vaitkūno tapyboje - ir turbūt nebūtų klaida.

Arūnas Vaitkūnas, Močiutė. Alytus, 1987-1997 pop. sp. pieštukai 22x14,5cm

Močiutė Morta Švenčionienė (1898-1998) buvo namų šeimininkė. 

"Buvo griežta moteris, bet labai mylėjo Arūną" (Aušra)

3) Sandėliukas – Arūno Vaitkūno studija alytietiškųjų viešnagių metu. „sandėliuko viduje buvo puiki glazūruotų koklių plyta“; „Arūnas tapė kieme esančiame sandėliuke. Ten buvo sudėti seni močiutės daiktai, spintelės, užmirštos skrynios, palubėje pakabinti kadaise dėvėti senelių paltai, kailiniai. Arūnas atrado savo mėgstamus užmirštų, dūlančių daiktų motyvus. Daiktų – su asmeniniais artimų žmonių paliktais prisilietimais, įspaudais“ (p. 100).

Senelių namas Maironio gatvėje. Kairėje, kiemo gilumoje matyti sandėliukas - Arūno Vaitkūno studija Alytuje.
Aušros Vaitkūnienės nuotrauka 

Arūnas Vaitkūnas, Sandėliuko interjeras, 1997-1998 pop. pieštukas 20x30cm

Arūnas Vaitkūnas, Sandėliuko interjeras II, 1997-1998 mišri tech. 50x70cm

Būtent sandėliuke buvo nutapytas vienas įspūdingiausių šio pobūdžio darbų – savotiškas senelių daiktinis portretas, giesmė (nors Arūno Vaitkūno tapybos atveju netinka kalbėti apie kažkokį patosą) senelių bendram gyvenimui – „Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema“. („1997-ųjų vasarą sukūrė darbą ‚Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema‘. Paveikslas keisto kolorito, gilių sodrių pilkų ir juodų spalvų. Laisvi potėpiai įdomiai kontrastuoja su dešinėje paveiklso dalyje gelsvais teptuko brūkštelėjimais nutapyta lyg bėgančia figūra. Atidžiau įsižiūrėjus į drobę, ima ryškėti masyvi juoda figūra, apglėbianti tą lyg bėgančią judrią ir šviesią formą. Dvi formos-figūros, kaip kinų in ir jan, neišardoma paveiklso kompozicija, uždaras ratas. Tai – Arūno senelių gyvenimas, daugiau kaip penkiadešimt metų nugyventas santuokoje, ir jų palikti drabužiai. Arūnui tokia kantri dviejų žmonių santuoka buvo vertybė, kurią jis išreiškė per tapybos plastiką“ (p. 100). Dar belieka pridurti tokią pastabą: „Tie daiktai Arūno atmintyje dar iš vaikystės įstrigę, tačiau dabar jau praradę savo reikalingumą ir tapę tik plastiniais ženklais. Paveikslų formatai ne itin dideli, labiausiai atitinkantys ‚molbertinės tapybos‘ terminą. Koloritai tamsoki, nes tapė sandėliuko prietemas bei šešėlius“ (ten pat). 

Arūnas Vaitkūnas, Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema, 1997 m., drobė, aliejus, 116x81 cm
“Alytaus vasaromis tapytus paveikslus Arūnas eksponavo Kauno dramos teatre 1997 metais. Parodai parašė nedidelį tekstuką apie tai, kad atrasti nežinomo tapytojo paveikslai, ir nuvalius dulkes, jie eksponuojami Kauno dramos teatre. Paroda vadinosi ‘Sandėliuko istorijos’”. (Aušra Vaitkūnienė)

Toliau galima net daryti Arūno Vaitkūno vaikščiojimų po Alytų žemėlapį.

Iš Maironio gatvės einančio tapytojo trajektorija šakojosi voratinklio principu. Vienu iš traukos taškų (bene stipriausiu) buvo Angelų Sargų bažnyčia su kapinėmis. Pasak Aušros, „medinę bažnytėlę su kapinaitėmis Arūnas yra nutapęs, o ir taip labai mėgdavo vaikščioti po šias kapinaites, – piešdavo kryžius ar užsirašydavo kokią epitafiją“.

Arūnas Vaitkūnas, Kapinaitės Alytuje, apie 1997m. al. drb. 60x40cm
Primityvoka aiškinti tapybos siužetus, tačiau gilumoje esanti šilta dėmė - tai medinės Angelų Sargų bažnyčios siena.

Kapinaitės Alytuje, 2016 m. Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Arūnas Vaitkūnas, Be pavadinimo /Alytaus burmistro Mamerto Žilinsko antkapis/, 1987-1997 pop. tušinukas, 21x30cm

Alytaus kapinės, Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Arūnas Vaitkūnas, Šiukšlių dėžės I Alytaus kapinėse, 1998 pop., pieštukas, 20x25cm
Nors pažymėta, kad tai yra šiukšlių dėžės I Alytaus kapinėse (kitoje Nemuno pusėje), tačiau analogiški konteineriai buvo ir prie Angelų Sargų bažnyčios akmeninės tvoros.

Toliau būdavo einama link Kriaušiaus – druskos sandėliu paverstos sinagogos, Aukštosios gatvės. („Arūnas čia buvo įaugęs. Dažnai besipiktindamas ir apgailestaudamas kalbėdavo apie neapgalvotai pertvarkytą Alytaus senamiestį. Gaila jam buvo Alytaus centre, aikštėje, išnaikintų senųjų raudonų plytų mūrinių mėsos krautuvių, kuriose kadaise prekiavo žydai. Nykstančios ir netvarkomos sinagogos. O mažais mediniais namukais, kreivomis gatvelėmis alink turgų tiesiog žavėjosi. Vasarą keldavosi šeštą ryto ir skubėdavo ‚į motyvą‘. Tapydavo greitus etiudus ant kartono, nes, pasak jo, reikia užfiksuoti kaip yra, vėliau gali būti perstatyta arba nugriauta“ (p. 99-100)). 

Arūnas Vaitkūnas, Alytus. Sinagoga, 1987-1997 pop. sp. pieštukai, 24,5x24cm

Alytaus sinagoga, Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Arūnas Vaitkūnas, Alytus. Aukštoji gatvė, 1997 m., pop. pieštukas, 21x29,5cm

Arūnas Vaitkūnas,  Alytus, 1997 m., pop.pieštukas, 21x29,5cm

Arūnas Vaitkūnas, Alytus , 1993 pop., pastelės, 19x29cm

Dar kitais atvejais maršrutai nutoldavo iki aplinkinių Alytaus kaimų ir bažnytkaimių – Rumbonių arba Poteronių. 

Arūnas Vaitkūnas, Poteronių piliakalnis, 1988 m., popierius, sanginas, 14x21,5 cm

Bet vėlgi grįžkime į Alytų ir Maironio gatvelę. Didelio formato kompozicija, tartum akumuliuojanti Alytaus dvasią, buvo nutapyta visai netoli – žvelgiant į kitame Nemuno krante išsidėsčiusį I Alytų (pasak Aušros Vaitkūnienės – „Iš vienos pusės – Nemunas, apsuptas trobelių ir namelių. Vėliau Arūnas nutapė didelę drobę Mažin namukai prie Nemuno‘. Iš kitos pusės – pušynas...“ (p. 69). 

Arūnas Vaitkūnas, Maži namukai prie Nemuno, 1996 m., drobė, aliejus, 192x130 cm

“Kai Arūnas grįžo iš tapybos seanso, buvo darbu patenkintas ir jį brangino” (A. Vaitkūnienė) 

Belieka pridurti, kad taip ir yra – vietos išraiška (tai yra – dvasia) jame užfiksuota ypatingai ekspresyviai ir sugestyviai. Apibendrinant ir vietoje išvadų, galima pastebėti kelis dalykus. Pirma – Alytus, senelių namai tai buvo viena iš dailininko Arūno Vaitkūno „akademijų“ – vieta, kur jis mokėsi tapybos meno, kur tiksliau – formavosi esminiai pasaulėžiūriniai taškai (aistra ir įsijautimas), be kurių nėra įmanomas joks su ekspresija ir vidine refleksija susijęs menas, juo labiau tapyba. Kaip tam tikrą patvirtinimą (o ir išvadų pratęsimą) vėl galima pacituoti pačią geriausią jo kūrybos žinovę – kolegę ir gyvenimo draugę Aušrą Vaitkūnienę, kuri kalbėdama apie jų bendrą buvimą Alytuje, Maironio gatvėje 1994 metų žiemą, užfiksavo menininko virsmą, susijusį su aplinkos sąlygotais vidiniais išgyvenimais („Po tos kelionės /į Rumbonis/ snieguotais laukais, kai gamtoje vyrauja tik balta spalva ir juodų medžių šakų platūs, lyg suragėjusio teptuko brūkštelėjimai, Arūnas susimąstė. Dienomis ir vakarais tylus ir atsikyręs kažką akavarele eksperimentuodavo popieriaus lakštuose. Dar neskubėjo dalytis bręstančia idėja, tik prasitarė, kad reikia keisti tapymo būdą ir įrankius“ (p. 99).

Po viso to įvyko radikalus pokytis Arūno Vaitkūno tapyboje, pasukusioje į „šluotinių“ darbų periodą – bet tai jau kito pokalbio (ir apie Rumbonis) tema...