Antonas Wiedas ir jo "Moskovija"

Antonas Wiedas (1500 ar 1508 m. - 1558 m.) yra vokiečių kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailininkas. Kas nors aiškiau? Turbūt, kad ne. Tuomet galima patikslinti - AW buvo paskutiniojo Gediminaičio/Jogailaičio - Žygimanto Augusto dvaro Vilniuje dailininku (regis, kad apsigyveno in Wilde apie 1535 m.). Kuo tai galima argumentuoti? Faktu, jog 1545 metais Žemutinės pilies rūmams nutapė kelias kompozicijas - "Riterių turnyrą" ir "Stumbrų medžioklę". Dar galima pridurti, kad buvo paties Luco Cranacho (Vyresniojo) mokiniu ir greičiausia protestantu (arba bent artimu tam judėjimui, nes yra sukūręs paties pastoriaus Martino Lutherio portretą).

Vilniuje šio menininko darbų nėra likę. Nei tapybos, nei grafikos. Tačiau spaudos ir grafikos (t.y. tiražavimo) dėka, ačiū Likimui bei kitiems Renesanso pusdieviams) yra išlikęs šio žmogaus sukurtas (kaip liudija inskripcija - 1555 metais, o Franzo Hogennergo graviruotas ir publikuotas turbūt Kelne 1570 m. - yra dar ir kita šio žemėlapio versija) Maskvos valstybės (MOSCOVIA) žemėlapis. Turbūt nereikia net ir aiškinti, kad tai yra vienas pirmųjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurtų kartografinių "produktų". Svarbiau, kad būtent tame žemėlapyje mes galime atpažinti "tikrąjį" Wiedą ir galbūt apčiuopti jo tapybinius požymius (vien jau dėl to, jog Rusų valstybės žemėlapyje yra vaizduojamos minėtosios turnyrų ir medžioklių scenos - kas paneigs, jog jos nebuvo panaudotos tapyboje ir atvirkščiai)...

Bet pradžioje bendras vaizdas.

Tai didesnė 1570 metų leidimo dalis. Dabar šis egzempliorius yra saugomas Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje (Vokietija).  

Pažvelkime į detales. Nes kaip ir bet koks žemėlapis, šis kartografijos artefaktas nagrinėtinas iš esmės ir detaliai.

Vienas įdomiausių dalykų šiame kūrinyje yra jo dvikalbystė - tekstai dubliuojami lotyniškai ir rusiškai. Žingeidžiam ir maloniam skaitytojui pateiktos net abėcėlės graikiškais bei lotyniškais rašmenimis. 

Štai įrašas, žymintis Vakarų pusę - "Zaidet slonce".  

Wiedas buvo puikiu ornamentuotoju. Tai, kad jis kažkurį laiką gyveno Gdanske - net ir tai rodo, iliustruoja, įrodo, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesansas buvo stipriai įtakotas šio išskirtinio miesto kultūros (o per jį - Nyderlandų). Ornamentas - tipiškai renesansinis-manieristinis. Tai tas vadinamasis "apkaustų" ornamentas, primenantis geležinius medinių ir oda apmuštų skrynių apkalus. Kažką panašaus vėliau bandys sukurti Aušros vartų atiko mūrininkai - tik paprastesniais, elementaresniais pavidalais. 

Kažką panašaus į šiuos raštus dar galima pamatyti Vilniaus katedroje - žvelgiant į italų Renesanso meistrų sukurtus Pauliaus Alšėniškio ir Albrechto Goštauto antkapinius paminklus. 

Renesansiniuose žemėlapiuose (o ir kituose ano meto vaizduojamosios dailės kūriniuose) ypatingai įspūdingi yra augmenijos vaizdavimai. Wiedas yra ne išimtis, o puiki viso šio teiginio iliustracija.  Viena vertus, būtent per tą vešlią augmeniją dailininkas įkūnijo laukinio krašto (o tokia juk anuomet ir buvo Maskvos valstybė vakariečių akimis), kita vertus - jis tiesiog puikiai užpildė tuščias vietas - "baltas dėmes" ano meto kartografijoje.

Prieš šių miškų parašyta štai kas:
"JUGRAI. Ir vengrai Vengrijoje kalba ta pačia kalba".

Pažvelkime, kad ir į keletą ano meto tapytojų - Šiaurės Renesanso atstovų kūrinių. Juose taip pat didelio dėmesio skirta tam beveik impresionistiniam lapų mirgėjimui ir žibėjimui.

Albrecht Altdorfer, Šv. Jurgis ir drakonas, 1510 m.
Wiedas ypatingai artimas Altorferiui, tiesiog apsėstam lapų-lapelių tapymui-ištapymui. 

Hieronymus Bosch, Žemiškųjų malonumų sodas, 1500 m., detalė.
Boschas šiuo atveju taip pat ne išimtis. Netgi pasakyčiau, kad Wiedas "mokėsi" iš savo vyresniojo kolegos (juk gimė tais metais, kuomet ši kompozicija buvo tapyta) - analogiškos medžių formos (vešlus rutulys ant koto) tą patvirtintų...

Po to prasideda tai, ką galime pavadinti antropologinėmis-etnografinėmis detalėmis. Esmė slypi tame, kad visa tai koreliuoja su amžininkais - pradedant Sebastianu Münsteriu (1488-1552), baigiant  Sigismundu von Herbersteinu (1486-1566). O kas rūpėjo šiems žingeidiems, patikliems ir geranoriškiems (informacijoms dalijimosi prasme) kolegoms? Tai dėmesys detalėms...

Nuo antropologinių... - 

Tai vadinamosios "Aukso bobos" stabas: "Aukso boba - tai moteriškos lyties stabas, kurį garbina vietiniai gyventojai". 

Visų pirma - tai informacija apie totorius. Tai nuostabiai koreliuoja su Mykolo Lietuvio (Michalo Lituanus) veikalu De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multiplici historia referta (1550 m.) ir jo teikiama medžiaga. Visų pirma - totorius ir jų esą dorovingą gyvenimo būdą. Etnografiškai žvelgiant, tai būtų tiesiog medžiaga apie tų genčių, tautų gyvenimo būdą.

Štai, kad ir tokios mintys iš Lietuvio traktato:

"Šiandien jie pasidaliję į įvairias ordas, tai yra tautas: į rytus nuo mūsų kaimynų Perekopo totorių ir jų sąjungininkų Belgorodo ir Dobrudžos totorių, gyvenančių prie Moldavijos, esama dar galingų, perekopiškiams nedraugiškų ordų. Viena jų – nogajai, kita – Astrachanės, trečia – Užvolgio totoriai, gyveną anapus Tanajo upės, jų Volga vadinamos. Šioji orda yra Vengrijos nusiaubėjo chano Batijaus tėvynė; kitados ji valdė maskvėnus ir visus rusus, o dabar yra susijungusi su nogajais; toliau eina Kazanės, Kazokų, Bucharos, Samarkando ordos ir, sakoma, daug kitų."

O čia fragmentai iš Wiedo žemėlapio:

Užrašas: "PEREKOPO totoriai labai priešiški yra krikščionių atžvilgiu".
Čia iš Lietuvio: "Jokių kiemų ir namų jie neturi, išskyrus tik kilnojamąsias palapines, supintas iš žilvičių ir nendrių ir apdangstytas veltiniais, šiaudų plaušiniais ir meldų pynėmis. Susodinę į jas žmonas ir vaikus, jie tas palapines dideliuose vežimuose vežiojasi su savimi. Žemės jie nedirba, nors būtų ir derlingiausia, tik naudojasi jos vaisiais, kurie auga savaime, ir žole, reikalinga gyvuliams".

"KALMUKŲ ORDA. Augina ilgus plaukus".

"KAZACHŲ /KAZOKŲ/ ORDA".
Mykolas Lietuvis tarsi antrina: "Totoriai dėvi ilgas tunikas, be klosčių ir raukšlių, patogias joti ir kautis, ir lengvas baltas smailas kepures, siuvamas ne paradui. Išsirikiavę būriais, jie dėl kepurių aukštumo ir baltumo atrodo įspūdingesni ir priešams baisesni". 

"Nogajų orda".

  - ...iki mitologinių.

Laukinį krašto būvį simbolizuoja žemėlapyje sušmėžuojantys satyrų vaizdiniai. Jų ypač daug pasirodo legendinėje - tekstinėje dalyje. 

Tai turbūt vienas pirmųjų atvejų, kuomet Lietuvos dailėje taip atvirai vaizduojamas nuogumas ir lytiškumas.

Satyras laiko herbą, kuriame pavaizduotas heraldinis erelis ir S raidė - Žygimanto Augusto raidės inicialas. 

Satyro galva puošia žemėlapio legendą (tiksliau - dedikaciją), surašytą lotyniškai - o visai šalia - Lietuva.

Satyrai ir valdovo inicialai kelia aliuzijas apie šio žemėlapio ir Žygimanto Augusto kilimų kolekcijos sąryšį. Atkreipkime dėmesį, kad ir į Briuselyje maždaug tais pačiais metais (1555 m.) sukurtą arsą su deive Cerera ir Lietuvos bei Lenkijos herbais.

Herbinį kartušą puošia labai giminingos maskaroninės galvos.

Arba štai - satyrai, laikantys Žygimanto Augusto monogramą.

Ir nors pastarąjį artefaktą Briuselio manufaktūroje kūrė pagal (manoma) Franso Floriso ir Corneliso Boso eskizus, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad Žemutinėje pilyje kūręs Antonas Wiedas negalėjo prisidėti prie pirminių piešinių ar net kartonų parengimo. Kita vertus, Žygimantui Augustui dedikuotas žemėlapis liudija, kad rūmų dailininkas išmanė karaliaus skonį.

Be satyrų - antikinių simbolių, žemėlapis yra perkrautas to meto valstybę ir situaciją atspindinčiais vaizdiniais. Kaip liudija pats Autorius, jie yra užfiksuoti ir kituose šaltiniuose - visų pirma Sigismundo Herbersteino Rerum Moscoviticarum Commentarii (1549 m.). Ir iš tiesų būtų galima tiesiog ištisai cituoti austrų pasiuntinio traktato dalis. Bet apsiribokime pastebėdami, jog jo "Maskvos valstybės užrašuose" objektu yra tas pats dalykas - tai tuometinė Rusija, jai kaimyninės totorių ordos ir toji pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Juolab, kad pats Wiedas irgi mini savo ryšį su Herbersteinu (apie tai - žemiau). 

Bet galbūt įdomesnis yra kitas dalykas (bent jau šių eilučių autoriui). Paties Wiedo tapybos darbų, nutapytų Vilniuje, Žygimanto Augusto aplinkoje, nėra išlikusių. Tačiau mizanscenos kartografiniame darbe (medžioklės ir batalinės scenos) kažkiek leidžia "rekonstruoti" tai, ką šis vokiečių dailininkas buvo sukūręs. Bent jau galima nutuokti apie plastiką (tą nerangoką šiaurietiškąjį manierizmą) ir net vaizduojamųjų personažų pozas. Tie dalykai galėjo ir nesikeisti. 

"Taip medžioja lokius".

"Taip nugalabija stumbrus".
Herbersteinas taip aprašo stumbro (aurox arba urox) medžioklę: Medžioklei parenkama tinkama vieta tarp augančių tam tikrais tarpais medžių: ne per storų, kad lengvai būtų galima apeiti, ir ne per menkų, kad galėtų pasislėpti žmogus. Prie tokių medžių po vieną atsistoja medžiotojai. Į tą vietą persekiojamų šunų išvarytas, įsiutęs stumbras iškart smarkiausiai puola tą medžiotoją, kuris pirmiausia pasipainioja akyse. O medžiotojas slepiasi už medžio ir, jei tik gali, medžiokline ietimi smeigia žvėrį, kuris dažnai netgi ietimi badomas, nekrinta, o vis labiau ir labiau niršta, švaistosi ne tik ragais, bet ir liežuviu, kuris toks gruoblėtas ir šiurkštus, kad, vos prisilietęs prie medžiotojo rūbų, iškart sučiumpa ir pritraukia. Gyvo žmogaus nebepaleidžia, kol nužudo".

"Rossomaka /ernis/ - aprijėliškas padaras".

"Baltojoje jūroje esama daugybė sūkurių ir /ji/ skalauja aštrias kaip dantys keteras ir uolas, užstojančias lygumas, kuriose gyvena plėšikai". 

Minėtuosius gyvūnus ir jų elgsenos bei medžioklės ypatumus yra aprašęs Herbersteinas (taip pat dar ir ankstesni autoriai - prisiminime, kad ir vietinį Mikalojų Husovianą). Tačiau vėlgi šioje vietoje galima dar prisiminti ir Mykolą Lietuvį: "Giriose ir laukuose tokia daugybė laukinių gyvulių, kad stumbrai, laukiniai asilai ir elniai medžiojami tik dėl jų kailių, o mėsa išmetama, išskyrus riebesnę nugarkaulio dalį. Į laukines ožkas ir šernus nekreipiama dėmesio. Stirnų, keliaujančių žiemą iš stepių į girias, o vasarą į stepes, tokia aibė, kad tuo metu kai kurie kaimiečiai sugauna jų po tūkstantį. Be galo daug ūdrų gyvena upių krantuose. Paukščių tokios galybės, kad vaikai pavasariais prirenka pilnas valtis ančių, girinių žąsų, gervių kiaušinių, o išperėtų paukščiukų būna pilni kiemai. Jaunus ereliukus žmonės laiko uždarę gardeliuose dėl jų plunksnų, kurios įrišamos prie strėlių". 

Arba tokia detalė (tipiška ir įprasta renesansinėje kartografijoje) - kaip jūras skrodžiantys laivai - 

Iš Mykolo Lietuvio: "Kai iš kitos Juodųjų jūrų pusės ir iš Azijos atplaukia laivai, atveždami totoriams ginklų, drabužių ir žirgų, tai atgal jie grįžta visada prikrauti vergų. Visos jų rinkos ir vietos, kur yra muitinės, garsios tiktai šiomis prekėmis, nes vergų jie visuomet turi po ranka ir prekybai, ir užstatui, ir dovanoms".

Dar grįžkime prie paties Wiedo teksto. 

Dešinėje esančios lotyniškos dedikacijos vertimas:

"Šviesiausiam ir šlovingajam ponui Ioanui Coppenijui, pačiam gudriausiam Gdansko miesto senatoriui Anthonius Wiedas linki iš visagalio Dievo sveikatos ir geriausios kloties.

Iš mano atminties dar neišsitrynė, mielaširdingiausias pone, mūsų pokalbis, skirtas įvairiems dalykams, kuomet keliavome iš Prūsijos į Lietuvą. Ir dėl šios priežasties ir kiek tik leidžia maniškės jėgos, stengiausi sužinoti ir patikslinti visos šios šalies, pavaldžios Maskovijos kunigaikščiui padėtį. kadaise ta šalis vadinosi Europietiškąja ir Azijos Sarmatija bei Skitija, seniesiems žinoma tik iš pavadinimo. Kiek galima kruopščiau sužymėjome visus miestus, pilis, jūras, ežerus ir šaltinius, atstumus ir tarpus tarp jų. Ir be to, upių vingius, sroves ir ištakas, kurių dauguma yra ežerais ir pelkėmis turtingoje lygumoje. Tuo nemažai padėjo aukštakilmis ponas Ioannes Latzkis, kadaise buvęs vienu iš Maskovijos kunigaikščių, po didžiojo kunigaikščio Bazilijaus, palikusio mažametį sūnų, mirties, pabėgusio iš šalies dėl šalyje kai kurių ponų sukelto maišto, pas nenugalimąjį Lenkijos karalių, kur buvo priimtas taip meiliai ir švelniai, kaip nusipelnė jo gudrumas ir proto gyvumas. Prieš keletą metų ponas Sigismundas Herbersteinas, imperatoriaus Maksimiliano pasiuntinys pas Maskvos didįjį kunigaikštį Bazilijų, daugelį kartų prašė to /Liackio/ , kad jis pasirūpintų sudaryti Maskovijos aprašymą. Pastarasis niekuomet nepraleisdavo progos ištyrinėti visko, kas leistų pažinti šią šalį. O vėliau, viską atlikęs dėl teisingo tos šalies pažinimo, jis perkėlė visą darbą man. Šio darbo atvėrimui, maloningasis pone, paskatino dėkingumas, kurį tau jaučiu, nes matau, kad ne tik šiuo atveju, bet ir susiklosčius kitoms aplinkybėmis tu visuomet būni kupinas aukščiausio gėrio ir apdovanotas ypatingu kilnumu. Iš dalies mane paskatino tavyje pastebėta savybė su dideliu malonumu studijuoti kilniuosius menus - tokius kaip geografija. Ir todėl tegul jūsų kilnybė neatmeta šių mano pastangų ir visuomet laiko mane tarp ištikimųjų žmonių, ir jeigu aš to nusipelnysiu, tai nieko daugiau ir nelinkėčiau, tik tavo laimingo buvimo ir visiškos sėkmės. Iš Vilniaus būnant 13 dienų iki balandžio kalendų 1555 metais". 

Šioje vietoje galima paaiškinti, kas buvo šios dedikacijos adresatas - Ioann Coppenius. Arba tiesiog Janas Kopas. Jis buvo ne tik Gdansko, bet ir Kauno miesto piliečiu ir XVI amžiaus 5 dešimtmetyje sėkmingai pardavinėdavo prieskonius (nuo krokų iki alyvuogių ir kaparelių) vilniškiam Žygimanto Augusto dvarui. 

O minėtasis Ivanas Liackis, maskviečių vaivada, 1534 metais su savo "kolega" Semionu Belskiu perbėgo iš Maskvos valstybės į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (priminsime, kad praktiškai tas pabėgimas ar/ir jį nulėmusios aplinkybės sąlygojo 1534-1537 metų karą tarp dviejų valstybių - https://lt.wikipedia.org/wiki/LDK-Maskvos_karas_(1534%E2%80%931537)) ir šios Trakų vaivadijoje gavo valdyti Aukštadvarį bei Žoludoką. Tai buvo neeilinė asmenybė, davusi ne vieną Lietuvai nusipelniusį Liackų giminės atstovą.

Būtent karas ir ne kas kitas (o tuo pačiu Lietuvos kaip propugnaculum christianitatis manifestaciją rodantys ženklai) tarp dviejų civilizacijų - azijietiškos Rytų ir europietiškųjų Vakarų - užfiksuotas tose dalyse, kurios susijusios su rytinėmis Baltijos jūros teritorijomis.

"4 maskvėnų pilys / 4 livoniečių pilys".
Neaišku kaip dėl kelių trijų, tačiau pirmoji antipodų pora iš kairės - tai be jokių abejonių maskvietiškasis Ivangorodas ir livoniškoji Narva.  Po kelių metų - 1557 metais sudarius Pasvalio sutatį, toji livoniškoji Narva tapo "lietuviška".  

Štai tokie yra tie įtvirtinimai - maskvietiškas (rusiškas) Ivangorodas viršuje ir livoniška (estiška) Narva žemiau  -  

Ivangorodas

Narva

"1514 metų mūšis". 
Apie jį turbūt neverta čia ir detalizuoti. Žr. kad ir čia - http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/1514-m-orsos-musis-europoje-nuskambejusi-ldk-ir-lenkijos-ginklo-pergale-/1154

Pasak Mykolo Lietuvio, iš romėnų kilę lietuviai tarsi buvo "užprogramuoti" (nuo amžių amžinųjų) ginti Europą nuo barbarų: "Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseniai, Romos piliečiai ir kareiviai, kitados pasiųsti į nausėdijas (kolonijas) sulaikyti besiveržiančių į jų kraštą skitų giminių, arba, kaip sako tikresnis padavimas, K. Juliaus Cezario laikais jie buvo šičion atnešti Okeane siautusių audrų ".  Būtent ši idėja ir įvaizdinta pateiktame žemėlapio fragmente. Reikia pastebėti (gal tai ir tam tikras pritempimas, kad šis Wiedo "Moskovijos žemėlapis kompoziciškai turi sąsajų su minėtojo Altdorferio didžiuoju darbu - Die Alexanderschlacht (1529 m.) [https://en.wikipedia.org/wiki/The_Battle_of_Alexander_at_Issus], kuriame pirmajame plane taip pat vaizduojama batalinė scena - graikų/makedonų ir persų susidūrimas, o akiai tolstant į gilumą, pereinama link kosmologinio patoso - civilizacijų konfliktuose dalyvauja net gamtos stichijos.

Antono Wiedo "Moskovijos" žemėlapio atveju galima kalbėti apie daug ką - apie civilizacinius ir kultūrinius karus, tarpvalstybinius konfliktus, besitęsusius šimtmečiais, apie Renesanso žmogaus norą pažinti pasaulį, apie gamtos ir to paties žmogaus įvairovę ir, galų gale, apie meną, kuris kartais (netgi dažniau - išnyksta), o neretai pasilieka ir žavi savo formomis bei turiniu, suteikdamas progų interpretuoti ar tiesiog pasimėgauti...