Pradžioje noriu pasakyti, kad kartais gyvenimo aplinkybės susidėsto taip, jog atsitiktinumas pasirodo kaip iš anksto nulemta ar suplanuota būsena. Štai tamsiomis gruodžio dienomis "blūdinėdamas" Vilniaus gatvelėmis, dairiausi į elektros lempomis apšviestus langus ir mąsčiau, kad tamsa mums padovanoja unikalias progas pamatyti senuosius interjerus bei jų detales - lipdinius, freskas, kandeliabrus, abažūrus. Stabtelėjau ties Bžostovskių rūmais tam, kad įsižiūrėčiau į vieno iš kambarių polichromuotą cilindrinį skliautą, o moteris, ėjusi pro šalį paklausė:
- Jūs gal norite patekti vidun?
- Norėčiau, tik kad nelabai ten galima.
- Kodėl negalima? Čia juk vaistinė, o ten - vaistinės vedėjos kabinetas.
Paslaptingoji ponia įvedė mane vidun... Kol dviem žavingoms vaistininkėms aiškinau, kad atėjau čia ne vaistų, o architektūros, dailės ir istorijos pažiūrėti, manoji globėja tarėsi dėl audiencijos. Farmacininkių vyresnioji įsileido savo erdvėn be jokių nepasitenkinimų. Ir viso mano trumpo vizito metu vis klausinėjo: "Tikiuosi, kad netrukdau jums fotografuoti?". Dar pasiguodė, kad šiuos rūmus, kaip ir ne vieną Vilniaus pastatą labai norėtų "priglobti" visokie įtartino plauko veikėjai, kaip taisyklė, globojami garbiosios miesto savivaldybės. Bet čia jau kita istorija...
 |
| Vaizdas į pirmojo Bžostovskių rūmų aukšto skliautus per langą. Domininkonų g. 18/2 |
Vaistinės vedėjos kabinetas funkcionuoja buvusioje paties Povilo Ksavero Bžostovskio (
Paweł Ksawery Brzostowski, 1739-1827) - kunigo (Vilniaus katedros kanauninko) ir valstybės veikėjo (LDK raštininko, referendoriaus), garsiosios Pavlovo/Paulavo/Povilavos respublikos įkūrėjo koplyčioje. Nes Povilas Ksaveras čia įsikūrė 1760 metais - kuomet buvo jaunas ir kupinas jėgų. Farmacininkė papasakojo, bet ši legenda nuo seno sklando siaurose Vilniaus gatvelėse, ankštuose jo kiemuose, kad koplyčioje jaunasis dvasininkas ne tik melsdavosi, bet ir pliekdavo kortomis ant lyg tam skirto altoriaus stalelio. Nieko nuostabaus! Kortomis anais laikais lošdavo visi - ir seni ir jauni, ir damos, ir džentelemenai (tą ypatingai plačiai ir kandžiai savo laiškuose yra aprašęs Georgas Forsteris - kuriam Vilniuje bei Lietuvoje apskritai niekas nepatiko, ne tik kortos). Televizijos, interneto anuomet nebuvo. Muzikavimo, piešimo, eilių deklamavimo tradicijos mūsuose nei dabar, nei tada nebuvo ypatingai puoselėjamos... Tad likdavo tik kortos...
 |
| Ir skliautai, ir sienos apipinti gebenėmis, besivijančiomis ant ištapytų pinučių. |
 |
Vieta koplyčios altoriui - su barokiniu baldakimu.
Kita vertus reikia pagalvoti, jog rokokiniai konsoliniai stalai, stalai-konsolės (marmuriniai stalviršiai, auksinė skojelės) kažkuo taip pat primena altoriaus mensą. Tad gyvendamas XVIII amžiuje gali supainioti kortų stalelį su aukojimo vieta. |
 |
Inskripcija virš durų, ženklinanti, kad ši erdvė ištapyta 1763 metais, Poviliui Ksaverui (PAULUS XAVERIUS COMES BRZOSTOWSKI) einant garbingas Vilniaus katedros kanauninko pareigas.
Aukšiau - giminės herbas "Balnakilpė" (Strzemię) |
 |
| Skliauto viršuje - voratinkius primenantys rokailės ornamentai |
Bet čia gal tik gražus anekdotas - štrichas paties Povilo Ksavero Bžostovskio biografijoje. Galima pakelti akis į cilindrinio skliauto viršų, dairytis aplink ir stebėtis, jog ištapymai maloniai primena gaivių pavasario vėjelių (kokio Zefyro) glamonėjamą altaną kur nors užmiestyje. Kad ir tame pačiame Merkinės dvare. Vis tik be galo smagu leisti laiką (ypač tamsiais žiemos vakarais) tokioje erdvėje - savotiškame gamtos perkėlime į urbanistinę aplinką. Už lango trinksi karietos ir vežimai (XVIII amžiuje), ministrų ir studentų automobiliai (XXI amžiaus pradžioje - ministrai ir studentai paminėti neatsitiktinai, nes juk visai šalia - ir Prezidentūra, ir Universitetas), o viduje - amžinas pavasaris. Pagalvojau, kad juk viskas egzistuoja specialiai (čia vėl pamąstymai apie atsitiktinumus ir kitokius determinizmus). Tokia gamtinė aplinka sienų tapyboje (al secco technika) tiesiogiai koreliuoja su Žanu Žaku (Jean-Jacques Rousseau) ir jo propaguotos "Atgal į gamtą" ideologijos (inspiravusios ir Didžiąją revoliuciją, ir hipių judėjimą). Kita vertus, kai 1754 metais Rousseau išleido savo garsiuosius "Samprotavimus apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus" ar dar po kelių metų (1762 m. - Povilas Ksaveras jau gyveno savo rūmuose Universiteto gatvėje) - "Apie visuomenės sutartį", Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininko galvoje akumuliavosi valstiečių valstybėlės - utopinės visuomenės, fiziokratizmo oazės idėja. 1769-1795 metais ji įgavo realius kontūrus.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad skeptiškai ar bent atsargiai žiūriu į tokias "idealias visuomenes", "laisvų" valstiečių ir ūkininkų respublikas, valdomas nediskutuotino (ir tikrai nerinkto) Prezidento - paties dvaro savininko. Direktyvų ir nurodymų būdu sutvarkytas viešasis ir net privatusis Pavlovo respublikos piliečių gyvenimas anaiptol nebuvo nei laisvas, nei demokratiškas. Viskas juk pakluso institucionalizuotiems galios mechanizmams...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą