Šventasis ir kita galva

Freska (tiksliau - freskos, nes jų čia ne viena) atrasta restauruojant Šv. Jonų bažnyčią 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetį (1969-1981 metais). Jos atsiradimo aplinkybės lyg ir pakankamai aiškios - 1726 metų gruodžio 31 dieną popiežius Benediktas XIII kanonizavo šį palaimintąjį Lenkijos globėją (nors dekretą dėl kanonizacijos pasirašė dar Klemensas XI 1714 metais). Tad sieninė tapyba atsirado po 1726-ųjų. Pasak Vlado Drėmos - 1727-1728 metais (ir tapė visa tai "jaunas italų tapytojas") [V. Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius, R. Paknio leidykla, 1997, p. 56]. Vilniaus dailės istorikas argumentuoja tai faktu, jog 1728 metų birželio 19-27 dienomis mieste vyko Šv. Stanislovo Kostkos ir Šv. Aloyzo Gonzagos pripažinimo šventaisiais iškilmės [p.53]. 

Pakėlus akis į viršų įspūdį daro tartum ore kabantis žibinto skliautas

Vaizduojamas konkretus įvykis - šventojo apoteozė. Angelai Stanislovą Kostką neša Dangun, kur žibinto skliaute jo laukia pats Dievas. Visą įvykį su pasigėrėjimu stebi Vilniaus jėzuitų akademijos profesūra su rektoriumi Vladislovu Daukša (ėjusiu šias pareigas 1727-1731) priešakyje ir popiežiumi Benediktu XIII bei jo svita (pasak V. Drėmos, vyras kardinolo rūbu galbūt yra Šv. Jonas Išmaldininkas [ten pat, p. 58]). Kitoje skliauto pusėje pamaldžiais veidais stoviniuoja Respublikos - Lenkijos ir Lietuvos bajorai. Apsirengę sarmatiškais rūbais, apsiginklavę kovos kirveliais ar plaktukais, lankais su strėlėmis ir kardais, su dviem vėliavom. 

Ponas su galva, manytina, yra koks nors konkretus asmuo. Deja, kol kas jo asmenybė nėra nustatyta.
V. Drėma karūną laikantį žmogų sutapatina su LDK didžiuoju kancleriu [ten pat, p. 60] - tuomet tai būtų Mykolas Servacijus Vyšnioveckis (Michał Serwacy książę Wiśniowiecki), ėjęs tas pareigas 1720-1735 metais.
Už jo stovintis didikas su Baltojo erelio ordinu gali būti Vilniaus vaivada Liudvikas Konstantinas Pociejus (Ludwik Konstanty Pociej) - tai galbūt galima pagrįsti portetiniu paanšumu: https://pl.wikipedia.org/wiki/Ludwik_Konstanty_Pociej

Šventajam bajorai aukoja ne tik kunigaikštišką mitrą ant pagalvėlės, bet ir saracėno galvą užmerktomis akimis. Tai senas sarmatiškas, o gal net "romėniškas" paprotys. Iš tiesų - nei toks, nei toks. Bet dar XVI amžiaus Lietuvos metraštyje aprašoma, kad Klecko kautynėse lietuvių bajorai kapojo totorių galvas ir prisigrūdę jų į maišus, "linksmi grįžo atgal". Kraupu ir makabriška, kažkiek koreliuoja su indėnišku skalpavimo ar keltišku kaukolių medžioklės papročiais. Kartu ir įrodymas, jog žiaurumams bei baisumams nėra nei kultūrinio, nei chronologinio cenzo. 

Šalia lenkų vėliavininko Branickio, iš kairės, pasak V. Drėmos galbūt  stovi Lenkijos didysis etmonas - juo bent 1726-1728 metais buvo Stanislovas Matas Ževuskis (Stanisław Mateusz Rzewuski) - vėliau, iki 1735 metų šios pareigybės vieta buvo vakuojanti...

Dar įdomus momentas - tai tos dvi vėliavos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą matome kairėje. Tai iš dviejų juostų - raudonos ir mėlynos, sudarytas audeklas, kurio kairėje pusėje (ne per patį centrą) yra pavaizduotas Vytis. Užrašas TRIUMPHUS galbūt skirtas apoteozės įvykiui. O gal karo šūkiui prilygstantis devizas? Dešiniau turime Karūnos vėliavą (tai liudija baltas erelis joje), sudarytą iš trijų juostų - baltos-raudonos-baltos. Būtent tokią vėliavos formą vėliau perims mūsų broliai ir bendro - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo perėmėjai baltarusiai-rusinai. 

Galima pabandyti identifikuoti bent jau vėliavas laikančius asmenis. Dar 1698 metais iki savo mirties 1750 metais Lietuvos didžiojo vėliavininko pareigybę užėmė Juozapas Čartoriskis (Józef Czartoryski). Tad kairėje galbūt matome šį kunigaikštį. O Karūnos vėliavą gal laiko tuometinis jos didysis vėliavininkas (1724-1746) Janas Klemensas Branickis. Išoriškai, jeigu palygintume šio didiko atvaizdus (nes jų esama - https://pl.wikipedia.org/wiki/Jan_Klemens_Branicki_(hetman)), viskas lyg ir sutampa - "bitliška" šukuosena, koketiški ūsiukai ir barokinis putnumas. Bet iš kitos pusės - kad jie visi panašūs! Tik kai kurie laiko galvas, kiti - vėliavas ar ginklus, o dar treti - tiesiog meldžiasi.