hurdahurda: Simnas: balta-raudona-pilka

Pats svarbiausias ir iškiliausias (visomis prasmėmis) dalykas šlovingame Simno mieste (čia šiek tiek hiperbolizuojame), be abejo, yra bažnyčia. Titulas jos be galo garbingas - Švenčiausios Mergelės Ėmimo Dangun bažnyčia. Ir jeigu nemeluoja faktografija (sakysime - Jonas Totoraitis) - tai viena, tiksliau - pati-pati seniausia bažnyčia Sūduvoje. (Tiesą sakant, tiek Sūduvos, tiek Užnemunės, tiek Suvalkijos pavadinimai šioms buvusioms Dykrų žemėms kažkodėl neatrodo įtikinami - vieni jų praradę prasmę dėl laikų slinkties, kiti geografiškai reliatyvūs, dar kiti - administraciškai neamžini). Bažnyčios ir miestelio atsiradimą reikia sieti su Dykrų kolonizacija - kuomet kryžiuočių-baltų kovose apleistos teritorijos vėl buvo iš naujo "atrandamos". Įsivaizduokime - 1521 metais Tenočtitlaną - actekų imperijos sostinę sugriovė konkistadorai, 1532 metais Peru pakrantėje išsilaipino Francisco Pizarro vedami užkariautojai, o Lietuvoje panašūs naujų žemių ieškotojai taip pat brovėsi į vakarus. Tik ne per jūras-marias, o miškus-girias.

Simno bažnyčia - vienas ankstyviausių Renesanso paminklų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo pastatyta 1520 metais. Jos fundatoriumi buvo garbusis ponas Jonas Zaberezinskis (1480-1538), tuometinis Naugarduko vaivada, netrukus (1522 m.) tapęs Lietuvos didžiuoju maršalka, dar vėliau - Trakų vaivada. Jonas buvo sūnumi to Jono, kuriam maišto metu galvą nukirto liūdnai pagarsėjęs Mykolas Glinskis - gabus, ambicingas savimyla. O ir bažnyčios statymo laikotarpis nebuvo lengvas - tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė karaivo ne patį sėkmingiausią (švelniai tariant) eilinį karą su Maskva (vadinamąjį 1512-1522 metų karą), kurio metu buvo prarastas Smolenskas (1514 m.), o priešiško Rytų kaimyno kariuomenė veikė ne taip toli nuo etninės Lietuvos ir net paties Vilniaus.

Tad toks tas bažnyčios atsiradimo kontekstas. Gal neatsitiktinai ji stovi ant kalnelio ir primena seną gerą mūrinę tvirtovę.

Ypatingai geras vaizdas yra iš pietvakarių...

... ir šiaurės vakarų. Būtent čia labai aiškiai juntamas tvirtovinis šios šventovės pobūdis. Ar bent dvasia.

Galbūt neįspūdingiausias yra vaizdas iš šiaurės vakarų.

Nors kita vertus, čia - toje trisienėje apsidėje labai aiškiai regima dar gyvybinga gotikinė tradicija (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje tik buvo statoma). Net ir elipsines arkų formas galima laikyti tam tikru (manieristiniu) kompromisu tarp gotikos (atstovaujamos smailėjančios arkos) ir renesanso (su savo pusapskrite arka kaip idealu).

Tokia tad yra toji Simno bažnyčia - renesansinė, bet su dar gyvais, netgi labai gyvybingais gotikiniais bruožais. Reikia pastebėti, jog dalį to, ką priskirtume tikrajam lietuviškajam Renesansui, statinys įgavo ne iš karto. Prisidėjo čia ir vėlyvasis Renesansas, ir barokas, ir klasicizmas, bei jų perstatymai...

Na, bet žvelgiant į šoninius fasadus, bažnyčios renesansiškumu abejoti negalima.

Visų pirma dėl to pasaulietinio pobūdžio. Monumentalios šoninių ir centrinės navų (turime baziliką - tokią netipišką mūsiškei gotikai ir artimesnę renesansui erdvinę struktūrą) langų arkos ir, savo ruožtu, centrinės navos langus aprėminančios papildomos arkos (lyg arkadų užuomina) kuria itališkųjų palazzo atmosferą.

Va - arkos, arkutės, arkados. Ir profiliuoti karnizai -

Ką jau kalbėti apie Zakristiją - priestatą (manieringai kuriantį lotyniškojo kryžiaus plano iliuziją) su orderiniais elementais (gotikinius kontraforsus čia pakeitę renesansiniai toskaniškojo orderio piliastrai) ir, svarbiausia - ATIKU. + Pusapskritės arkos.

Tai ir yra Renesansas.

Štai - koks tipiškas renesansinis grožis.

Biforinės - sudvigubintos pusapskritės arkutės, skaidymas stačiakampiais, apskritos nišos, piliastrai. Ir proporcijos, nustatytos remiantis Euklidu bei Pitagoru.

O čia kontrastas tarp klasicizmo (priestatas primajame plane) ir renesansinės stilistikos (giliau - toji Zakristija). Skirtumas tarp Renesanso ir Neoklasicizmo - kaip tarp žaliuojančio medžio ir sausuolio. Vienas vitališkas, kitas - akademiškas.

Atkreiptinas dėmesys ir į cokolinę dalį. Bažnyčios apatinė dalis mūryta naudojant ir plytas, ir lauko riedulius. Apskritai, manytina, kad XVI amžiuje ji iš viso galėjo būti netinkuota - toks irgi gotikinis rudimentas.

Kažkur tarp gotikinio vertikalizmo ir renesansinio monumentalizmo yra įsiterpęs vienas iš flankuojančių (tartum skirtas gynybai) bokštelių.

Panašiais bruožais pasižymi ir kadaise dominavęs vakarinio fasado bokštas. Analogų galima aptikti ir gotikoje - kad ir Vytauto bažnyčia Kaune, ir (ypač daug) - XVII amžiaus pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanse (tuomet klestėjusiame visame didelės valstybės plote): nuo Šiaulių iki Slanimo.

Štai - kaip viršun ropščiasi gotikiniai (bet renesansiškai supaprastinti) kontraforsai.

Vakariniame fasade (viename iš bokšto tarpnių) dominuoja pusapskrite (Renesansas) arka vainikuojamas langas - gotikinės tradicijos atodūsis.

Pats bokštas buvo sumenkintas (tai yra - sumažintas) tik 1874 metais. Kita vertus, taip statinys įgavo sarmatiškojo santūrumo, netgi niaurumo. Kur jau čia renesansinės linksmybės po maskvietiškųjų sugriovimų Tvano laikotarpiu ar Napoleono antplūdžio metu (tuomet bažnyčia naudota kaip ūkinis statinys).

Keletas žvilgsnių į detales - gotikinį-renesansinį mix'ą.

Laiptuotas kontraforsas (gotikos reliktas)

Pusapkritis langelis ir dominuojanti sienos plokštuma - iš Renesanso. Bet arkos briaunos "nuėmimas" - gotikinis veiksmas.

Portalas su pusapskritėmis arkomis ir apskritomis nišomis.

Bet komponavimas - gotiškai asimetriškas!

Graži biforinė - "sudvigubinta" (renesansinė) niša.

O šonus remia gotikiniai kontraforsai.

Dominuoja renesansiškai baltos (net švytinčios) sienos!

Tą baltumo ir viso kito kontrastą pabrėžė ryškius drabužius dėvintys darbininkai, po pietų pertraukėlės išlindę kažkur iš po krūmų prie savo darbų.

Vaizdas kaip iš ankstyvųjų Italijos Renesanso tapytojų freskų. Net darbininkų pozos yra iš ten!

Kita vertus - Simno bažnyčia kontrastuoja (savo baltumu) su visa aplinka. Tuo įsitikinti galima tolstant nuo šventovės.

Senasis Simnas - medinis (natūraliai pilkas arba dažytas) ir mūrinis, iškilęs jau XIX amžiaus gale, Tarpukaryje. Pastarasis Simnas - kaip reta raudonas (su visais įmanomais plytų atspalviais). Tame ir kontrasto - tarp balto ir raudono, esmė...

Miestelio aikštė. Sekmadieniškai tyli.

Šiek tiek fasadų ir "skersgatvių".

Kažko laukiantis pilietis. Tokių (laukiančių Godot) pilni Lietuvos miesteliai...

Didžioji šių namų dalis priklausė žydų pirkliams ir amatininkams.
Natūralu, kad ir sinagoga yra raudona. Vėlgi - visų įmanomų atspalvių.
Tad toks kontrastas - tarp magnatiškojo Renesanso ir žydiškojo miestelio...

Du nameliai Vytauto gatvėje. Kairėje - buvusi Perečanskio batų krautuvė (XX a. 4 dešimtmetyje) ir Gamskienės alinė (dešinėje, tuo pačiu laikotarpiu). http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-01-romualdas-juknelevicius-simno-zydu-katastrofa/94678

Vėlgi - miestelis.

Važiuojant iš Simno į Vilnių (per Alytų), tipiškuose molinguose Užnemunės laukuose - Mergalaukyje, galima išvysti I pasaulinio karo kapinaites.

Daugiau žr.: http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=10492

Sulaidoti čia 1915 metų pirmąjį pusmetį, Vokietijos ofenzyvos metu žuvę vokiečių ir rusų kariai - apie 400 jų.

Ernsto Wurches (+ 1915 8 23) kapas. Jo bičiulis rašytojas Walteris Flexas parašė romaną apie šį vyrą - tiksliau - pasakojimą apie draugystę ir žmogiškumą Der Wanderer zwischen beiden Welten ("Klajoklis tarp dviejų pasaulių"), išleistą 1916 metais 70000 egzempliorių tiražu. Tai bene populiariausias Didžiojo karo vokiškas romanas apie karą. Kitais metais (1917) Saremos saloje buvo palaidotas ir pats nuo patirtų sužeidimų miręs autorius. Jo palaikai 1941 m. taps perlaidoti Karaliaučiuje, tam, kad 1945 m. išnyktų be pėdsakų...