Videniškiai: senovė ir miestelis

Nesu nei filologas, nei lingvistas, nei etimologas, todėl negaliu tiksliai pasakyti - kas suteikė vardą Videniškiams. Sutikti kokį nors šimtametį senolį, kuris papasakotų kokią nors įtikinamą poringę, dabar jau yra beveik neįmanomas dalykas (nes kaip dainavo Maironis, "jie išnyko kaip dūmas..."), tačiau galima pavartyti senus metraščius ir istorijas, duodančias šiokių tokių duomenų apie Videniškių pavadinimo atsiradimą. 

Giedraičių giminės genealogijose [https://sites.google.com/site/istorijairgenealogija/home/giedraiciu-gimine] šmėžuoja tokio Vido Ginvilaičio Giedraičio (Giedriaus Romuntaičio anūko) vardas, beje jis dar vadintas Hurda (todėl šioje vietoje tereikia pasufleruoti - kodėl ir personaliniam interneto žurnalui duotas "hurdahurda" pavadinimas). Vėliau iš to Vido per sūnų Daumantą (nepainioti su Mindaugo žudiku!) pasklido daugybė žinomų ir mažiau žinomų kunigaikščių Giedraičių atstovų. Nežinia, galbūt legendinis Hurda/Vidas vardą gavo nuo vietos, o gal buvo atvirkščiai - ir štai tokiu būdu turime šlovinguosius Videniškius.

Informacija apie Videniškių Daumantą ir pačius Videniškius (čia aprašomas Kaulio laukas, kuriame esą Daumantas sumušęs kalavijuočius ir ten iki XVI amžiaus buvo randama ginklų,šarvų liekanų) Lietuvos istorijos tėvo Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski) 1582 metų Kronikoje (čia 1846 metų perspausdinimas):

Yra kelios vietos net ne pačiuose Videniškiuose, o jų apylinkėse, kurias galima pavadinti seniausiais (o ir paslaptingiausiais) šios vietos taškais.

Viena iš jų tai buvusi šventvietė, alkakavietė. Jos pavadinimas - Velniakalnis. Estetiniu požiūriu tai nėra kažkas ypatingo - pušimis apaugęs neaukštas kalnelis, ant kurio mėtosi keli akmenys. Visgi esame savo kailiu patyrę paslaptingą šios vietos jėgą. Kartą prie Velniakalnio buvome atvažiavę su keliais automobiliais ir  drįsau kažką jo adresu pajuokauti. Įdomiausia, kad po nevykusio juokelio (su šventais dalykais juokauti negalima!) viena mašina sugedo ir teko ją tempti. Velniakalnis pasitinka važiuojant iš Molėtų...

Kažkodėl (galbūt dėl tų pačių maginių priežasčių) neturiu asmeninės Velniakalnio fotografijos. Tačiau visai netoli, šalia nusidriekusiuose laukuose 2007-ųjų metų vasarą tapiau geltonuojančius rapso laukus. Tas nelygus landšafto reljefas, ta nuotaika (emocijos, jausmai ir kitokie panašūs dalykėliai) yra iš to paties Velniakalnio. Pamenu, kaip vaikščiojau po šventvietę, raizgydamasis žolėse, klupinėdamas po duobes-duobeles, su keistomis akmenų sankaupomis...

Apie Velniakalnį ir kitas šventas Videniškių vietas (o tokių čia daug) yra rašiusi gili ir ilgametė šio krašto praeities tyrinėtoja Arimeta Vojevodskaitė: http://www.voruta.lt/senosios-videniskiu-sventoves-%E2%80%93-kentauro-dinastijos-reliktu-atspindys/

Dar kita sena ir paslaptinga vieta yra kitoje upės Siesarties pusėje, priešingoje Velniakalniui Videniškių pusėje. Tas buvimas kitame krante turbūt yra neatsitiktinis (priminsime, kad dar senieji egiptiečiai gyvendavo vienoje Nilo pusėje, savo mirusiuosius plukdydami į Mirusiųjų šalį kitame krante). Tai pilkapiai, ištisas degintinių palaidojimų kompleksas - Baltadvario pilkapynas. 

Apie Baltadvario pilkapynus pasakojama tokia legenda:

"Šilo miške yra trys Baltadvario pilkapynai, vadinami Švedkapiais. Pasak vietinių gyventojų, švedai, užkariavę visą pasaulį, nebeturėjo ką veikti ir pradėję šaudyti į dangų, bet pasipylusi kruša juos išmušusi. Ant žuvusiųjų kepurėmis ir buvo supilti Švedkapiai" [B.Dakanis, "Baltadvario pilkapyno tyrinėjimai" // Videniškiai - kunigaikščių Giedraičių tėvonija, Utena, 2002, p. 59].

Archeologų duomenimis, Baltadvario pilkapynas - tai lietuvių arba aukštaičių nekropolis, datuojamas VI-XIII amžiais; jį sudaro 82 pilkapiai, o visas kompleksas užima 7 hektarų plotą (tai vienas didesnių tokio pobūdžio paminklų Lietuvoje) [ten pat, p. 58-59]. 

Vienas iš archeologų išpreparuotas pilkapis. Man pačiam ši nuotrauka - kaip kuo geriausias land arto ir performanso liudijimas priešistorėje bei jos lauko tyrinėjimuose:

Pirmasis Baltadvario pilkapynas, pilkapio nr. 31 vieta po tyrinėjimų, B.Dakanio nuotrauka [iš: B.Dakanis, "Baltadvario pilkapyno tyrinėjimai" // Videniškiai - kunigaikščių Giedraičių tėvonija, Utena, 2002, p. 67].

Logiška, kad pilkapius nuo Videniškių (dar reikia pridurti - ir nuo abiejų pilių) skirianti Siesartis yra vienas žymiausių šios vietos taškų. Kai kas (gal rimti lingvistai ir religijotyrininkai, o gal romantiški svajotojai) Siesarties pavadinimą sieja su senuoju indoeuropietiškuoju - sanskrito vietovardžio skambesiu. Priminsime, kad Indijoje iki šiol gerbiama Sarasvati upė. Belieka pridurti, kad Siesartis - ne mažiau mistiška ir magiška. Pirmas dalykas - čia ypatingai aiškiai atsiskiria dangus nuo žemės ir toli, iki horizontų klajoti galinčios akys pajunta erdvėn pakilusio paukščio laisvę. Antra - keistas pojūtis. Pamenu, vieną kartą buvome prie Siesarties vasaros naktį, pučiant vėjui. Apėmė nuojauta lyg būtume prie jūros ar kokios neaprėpiamos stichijos, šalia kurios atsiveria kitokie pojūčiai ir suvokimai. 

Siesartis šiame slėnyje - tai ta siaura, aukštesnėmis žolėmis ir keliais krūmokšniais bei medžiais apžėlusi juosta...

Vieną dar 2007-ųjų vasaros vakarą ėjome fotografuotis prie Siesarties. Man net ta jaučio kaukė ant bičiulio galvos regėjosi kaip koks senųjų apeigų atributas...

Štai būtent toks yra tikrasis Siesarties slėnis - su aukštu, aukštu dangumi, plačiomis, plačiomis lankomis ir keistu begalybės pojūčiu.

Visaip judančios, krutančios kaukėtų menininkų figūrėlės čia atskleidžia mastelio monumentalumą bei galybę...

Belieka pridurti, kad tai fotosesijai iš Videniškių mokyklos pasiskolinome kaukių. Tad vienas iš mūsų buvo jautis, kitas - gaidys, trečias - grybas. Kuo tikriausios apeigos!

Dar vienas iš seniausių (ir kertinių) Videniškių taškų - tai Liesėnų (arba Bendrių, Videniškių) piliakalnis. Ant jo stovėjo XIV amžiuje statyta medinė pilis. Giedraičių giminės legenda porina, kad ją pastatė Giedriaus proanūkis, Hurdos sūnus Daumantas (gyvenęs apie 1335 - 1400 metus). 

Liesėnų piliakalnis - tikrai impozantiškas žemės meno kūrinys (bent jau nūdienos akimis). Kompoziciškai tą didybę sustiprina vienoje papėdės pusėje esanti dauba (dėl to piliakalnis bent juo plento pusės regisi kelis kartus aukštesnis), už daubos viename krašte dar tęsiasi papildoma pylimo juosta, užsikeberiojus iki šiol statumą išsaugojusiais kalno šlaitais patenkama ant beveik idealiai apskritos aikštelės.

Padavimas apie Liesėnų piliakalnį:

"Kur dabar Liesėnų piliakalnis, seniau vyka ti baisus mūšis su turkais. Ir žūva tam mūšy vienas švedų vadas. Kai baigęs mūšis, švedai nugalėja turkus. Tadu švedų kareiviai tų vadu pakavoja, ir kiekvienas un jo kapą pa kepuri žemės supyla. Kol visi supyla po kepuri, tai išauga didžiulis piliakalnis, kuris dabar Liesėnų piliakalniu vadinamas" [papasakojo Emilija Glumbakienė, gim. 1930 m., gyv. Videniškių km, iš Molėtų krato muziejuje saugomų padavimų ir legendų apie Videniškius rinkinio]. 

Nuo Liesėnų piliakalnio gerą, saulėtą ir vaiskią dieną labai aiškiai matosi du neobarokiniai Molėtų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios bokštai - pats puikiausias patvirtinimas, kad senojoje Lietuvoje egzistavo gynybinė pilių sistema.

O čia - vaizdas nuo piliakalnio aikštelės (būtent link Molėtų) - papėdėje tyvuliuoja iškastas tvenkinys (šalia jo - archaiškų konstrukcijų nuo geležies amžiaus beveik nepakeitusi pirtelė). Dešiniau - buvęs papilys...

Tarp Liesėnų ir Baltadvario (dviejų Videniškių tvirtovių) yra išsidėsčiusi ir Šv. Lauryno bažnyčia su Augustinų vienuolynu, ir pats miestelis.

Videniškiai - tai gal ne miestelis (nes tokių juridinių ir faktinių teisių neturėjo), o bažnytkaimis. Tie, kas yra lankęsi Senuosiuose Trakuose ar Rūdininkuose, nekalbant apie mažesnes valakinės reformos metu atsiradusias vietas, turėtų atkreipti dėmesį į tipišką XVI amžiui planavimą. Videniškiuose esama keleto gatvių (nusagstytos seniausiais namais yra sukomponuotos kryžiaus būdu). Mediniai namai - pirkios žvelgia į gatvę siaurais fasadais, prie kai kurių dar vis likusios "prisegtos" ir ūkinės dalys (tvartai, stonios ir kitkas).

Kartais sakoma, kad pati autentiškiausia senovė glūdi Žemaitijos kaime. Nežinau - negaliu prieštarauti, žemaitiškuose užkampiuose buvau seniai ir retai. Viena, ką galiu pridurti, tai tas, kad autentiškos ir archaikos ypač daug likę (net iki mūsų dienų) ir Molėtų apylinkėse. Galbūt tai sąlygojo vietų skurdumas, tačiau net iki mūsų dienų čia ypač daug medinių, senuosius amžius menančių trobesių (juos ne visi čia spėja apkalti plastmasėmis). Belieka pridurti, kad net ir dūminių pirkių Molėtų apylinkėse buvo likę iki kokio praeito amžiaus aštuntojo-devintojo dešimtmečių. 

Štai keletas senosios Videniškių gyvenamosios architektūros pavyzdžių (forografuota 2007-aisiais, deja, kai ko jau nėra likę...):

Fotografavimo metu nebeveikė vietinė aludė, pavadinta garbingu ir aristokratišku (kaip ir pati iškaba) kavinės titulu. Visgi visokios karčemos ir traktieriai buvo ir senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnytkaimių, miestelių atributais. 

Priešingame pilkapynui Siesarties krante (gal tame - kad ikikrikščioniški kapeliai yra vienoje pusėje, o katalikiški - kitoje, taip pat esama simbolikos ir prasmės?) Videniškių papėdėje, ant kalnelio (beje, Velniakalnis taip pat opoziciškai yra kitame bažnytkaimio gale) esama kito nekropolio. 

Iš tolo jis primena Arnoldo Bocklino Mirusiųjų salą. 

Kapinių akcentas ir centras - klasicistinė koplyčia. 

Giminės mauzoliejus savo romėniškai paprastomis formomis tartum antrina minčiai, kad Giedraičiai yra ne kas kita, kaip su Palemonu atkeliavusi patricijų familija su savo Hipokentauro herbu...