Videniškiai: bažnyčia ir vienuolynas

Kadaise, prieš kelis dešimtmečius tarp kai kurių Lietuvos istorikų ir dailės istorikų vyko keista, bet reikalinga diskusija. Viena iš to mokslinio ginčo pusių aiškino, kad Lietuvoje niekaip negalėjo egzistuoti renesansas (rašome „renesansas“ iš mažosios raidės, kadangi naudojame šią sąvoką „formaliai“ – dailės ir architektūros stiliui apibrėžti). Ryškiausia šios stovyklos figūra buvo Vladas Drėma, besirėmęs Vilniaus Žemutinės pilies pavyzdžiu kaip precedentu ir aiškinęs, kad tai kas banaliai yra vadinama renesansu, tėra manierizmas su įvairiausiomis savo pakraipomis. V. Drėmos ir kitų renesanso neigėjų oponentai (su Vytautu Levandausku priešakyje), kliaudamiesi violfliniška imanentine meno raidos teorija, aiškino,  kad nieko panašaus - kad renesansas net ir tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (tegul ir kiek vėliau įskriejusios į katalikiškosios ir vakarietiškosios civilizacijos orbitą) dailės kontekste nuosekliai išsivystė iš prieš tai jau pilnavertiškai egzistavusios gotikos.

Nesame (arba tiksliau – esame) tiek vienos, tiek kitos diskusijos pusės šalininkais. Tiesiog regisi, kad toji diskusija turėtų vykti ne kur nors kitur, o Videniškiuose – legendinėje kunigaikščių Giedraičių žemėje, toje metraštinėje Užnerio Lietuvoje, apie kuri tiek daug yra rašę mūsų kronikininkai ir istoriografai. Videniškiuose, jų širdyje – prie Šv. Lauryno bažnyčios ir reguliariųjų atgailos kanauninkų (augustinjonų/augustinų) vienuolyno.

Bet pradžioje šiek tiek kertinių faktų – Videniškiai yra garsūs vien jau tuo, kad Mykolas Olševskis čia parengė savo garsiąją „Bromą atvertą ing viečnastį“ – barokinį, makaronizmų prifarširuotą kūrinį (pasak vienų senosios literatūros tyrinėtojų) ir suprastėjusios – slavizuotos, lietuvių kalbos „šedevrą“ (pasak reikliųjų filologų). 

Kitas dalykas – pirmoji, medinė bažnyčia buvo pastatyta anksčiau, tačiau vienuolynas, įkurtas šioje vietoje 1618 metais, neabejotinai sutelkė impulsą mūrinės šventovės atsiradimui (pradėta statyta po metų). [Daugiau informacijos: http://vienuolynai.mch.mii.lt/V1-7/videniskiu.htm arba dar bibliotekose galima gauti knygelę "Videniškiai - kunigaikščių Giedraičių tėvonija", Molėtai, 2002; belieka tik paminėti, kad Videniškių praeitį ypatingai gerai ir giliai yra ištyrinėjusi istorikė Arimeta Vojevodskaitė]. 

Pati Šv. Lauryno bažnyčia yra svarbiausias apylinkių akcentas, matomas įvairiais rakursais iš skirtingų taškų. Viduramžiška krikščioniškos šventovės, lyg triumfuojančio laivo pasaulietiškumo jūroje, simbolika čia yra ypatingai akivaizdi.

Štai čia bažnyčia nuo Liesėnų piliakalnio:

O čia - nuo Siesarties upelio:

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia yra pats geriausias lietuviško renesanso arba manierizmo (teisios abi diskurso pusės!) pavyzdys. Pirma – jai būdingas yra žmogiškas mastelis (bei proporcijos). Antra – būdama antropomorfine, nedidelio ir jaukaus, mūsų sąmone aprėpiamo dydžio, ji yra monumentali. Ir šiek tiek nerangoka – turbūt panašų įspūdį tarp intelektualų kėlė Martinas Idenas, vaikščiojantis tvirta, krypuojančia eisena.

Abejojantiems Šv. Lauryno bažnyčios renesansiškumu (kurio esminė ypatybė, pasak Peterio Burke's, yra Antikos atgaivinimas), tektų pažvelgti vien į statinio apsidę, kurios pusiau apskrita forma, skaidoma toskaniškojo orderio piliastrų, labai puikiai primena apskritą šventyklą (rotondą), skirtą kokiam nors romėniškajam dievui ar deivei...

Taigi, laiko prasme vienuolynas yra beveik Siamo brolis šalia esančiai bažnyčiai – ir neabejotinai tai yra visomis gyslomis, raumenimis ir kaulais į vieną suaugęs ansamblis. Žinoma – būtina pastaba, kad tai kas dabar yra likę iš vienuolyno komplekso, tėra konvento viršininko – infulato rezidencija, statyta ir galutinę išvaizdą įgijusi tik XVIII amžiuje. Patys broliai gyveno ne mūriniame, o mediniame vienuolyno pastate, buvusiame už, šalia bažnyčios ir infulato rezidencijos. Toje vietoje dabar medinis klebonijos ūkinis trobesys [daugiau - http://vienuolynai.mch.mii.lt/V1-7/videniskiu.htm].

Kažin ar galima laikyti dabartinę infulato statinio restauraciją labai vykusia, tačiau belieka džiaugtis (ypač turint omenyje kolchozų laikais prie senojo pastato pristatytą silikatinį priestatą, didesnį už autentišką objektą) dėl kažkokio išlikimo.

Juolab, kad antrajame (beletažiniame, reprezentaciniame) aukšte yra išlikusios aštuonioliktojo amžiaus sieninės tapybos.

Štai čia - infulato rezidencijos pastatas socializmo epochos klestėjimo metais. Tuomet ten veikė mokykla. Didesnis langas virš įėjimo žymi kadaise buvusį alkierių - miegamąjį (pasak A.Vojevodskaitės). Belieka paminėti, kad po 1831-ųjų metų uždarius vienuolyną, į šį pastatą persikėlė klebonas.

Žvilgsnis nuo bažnyčios apsidės į už šventoriaus tvoros esantį medinį ūkinį statinį. Jo kairėje (ten kur medis, stulpas ir bulvių "sklepas") stovėjo medinis vienuolyno pastatas. Pirminis variantas turėjo būti pastatytas XVII amžiaus pradžioje. 

Tas pats ūkinis statinys iš kito šono. Bažnyčios bokšto viršūnėlė regis kaip kokia signatūra (nedidelis bažnyčios bokštelis) - tokiu būdu vaizduotė nesunkiai nupieš prieš mūro perstatymus buvusią medinę parapijinę bažnyčią. Kažin ar formos ir konstrukcijos buvo labai jau įmantresnės...

Pokarinė fotografija liudija, kad bažnyčiai (ir buvusiam vienuolynui) priklausė daugiau medinių pastatų. Tas kairėje esantis svirnas yra išlikęs iki mūsų dienų, tačiau neatpažįstamai perstatytas...

Ledainės, buvusios prieš pagrindinį infulato rezidentūros fasadą fotografija. Mūsų dienomis likę tik pamatai tarp senų liepų. Pasak A.Vojevodskaitės, antrajame šios ledainės aukšte mėgdavo prieš vasaros ar pavasario saulutę degintis klierikai, klebonėliai. O juk nieko nuostabaus - tiek bažnyčioje, tiek vienuolyne - šalta net karštą vasaros dieną!

Dabar įeikime rezidencijos vidun ir užkopkime naujai padarytais (labai nepatogiais) laiptais. 

Keletas sieninės tapybos fragmentų pagrindinėje menėje. Herbas, priklausęs arba mūrinio statinio atsiradimą lėmusiam (prižiūrėjusiam) infulatui Andriui Aleksandrui Rimavičiui arba taip pat nuostabiai panašus į heraldinį Poznanės miesto simbolį - turint omenyje, kad po 1643 metų augustinų infulatu buvo Benediktas Kazimieras Rysinskis (buvęs Poznanės katedros kanauninkas ir Vladislovo Vazos sekretorius - http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=987) tai gal nėra atsitiktinis sutapimas...

Kitas dalykas - galbūt nėra visiškas atstitiktinumas ir dėl to, kad XVIII amžiuje Videniškiai (jeigu tiksliau - tai Baltadvario pilis) vadinti "Mūrinėmis Videniškėmis/Videniškiais" (Widziniszki murowane) tad galbūt šis įvaizdis užfiksuotas ir herbe...

Šio herbo grafinį pirmavaizdį (šarvuota kareiva ir skydo forma beveik identiškos) labai nesunkiai galima aptikti to paties laikotarpio vilniškėje spaudoje. Turbūt jos dėka galima patikslinti neįmantrios barokinės polichromijos datavimą.

Abramovičių giminės herbas. Iš: [Adam Abramowicz], Kazania niedzelne..., Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė, 1754.

Toje pačioje salėje (galbūt buvusiame valgomajame - refektoriume?) dar esama ir kitų garbingų augustinų brolių portretų. Kažkuris iš jų galėjo būti ir Mykolas Olševskis...

Vienas iš jų - Kiprijonas Jasienickis Voina (Cyprian Wojna-Jasieniecki):

Išėjus lauk iš vienuolyno ir pažvelgus lyginamuoju žvilgsniu į šį pastatą bei bažnyčią, akivaizdžiai matyti simbiozinis ryšys tarp šių (ir kitų - išlikusių-neišlikusių) pastatų. Visas šis architektūrinis kūrinys buvo sumanytas kaip vientisas ansamblis, kaip vieningas organizmas. Tam tikrų sąlyčio taškų galima įžiūrėti su tolimu, tačiau ne antraeiliu pirmavaizdžiu-precedentu - ispaniškąja El Eskorialo rezidencija (monarcho rūmais- San Lorenzo bažnyčia-vienuolynu - beje irgi augustinjonų, viename asmenyje)...

Mūsų dienomis pats ryškiausias fizinis ženklas, liudijantis vienuolyno ir bažnyčios jungtį, yra elektros kabeliai, sujungti su pačiu vos ne kubistiškai stilizuotu Nukryžiuotoju apsidinėje nišoje. Toks anekdotiškai paradoksalus simbolizmas...

Kita vertus - vizualiai, kompoziciškai, žvelgiant į Šv. Lauryno bažnyčią iš priekio, labai aiškiai matomas tas renesansinio ir barokinio kontekstualumo idealas - šventovė ir infulato rūmelis susijungia į vieną visumą, ritmiškai sąveikauja tarpusavyje, stiprinant pagrindinį akcentą - veržliai dangun kylantį bokštą. Tokia madrigalinė struktūra (o Videniškiai garsėjo savo muzikine tradicija!), dar kartą patvirtinanti, jog tarp senosios architektūros ir muzikos esama organiško, tampraus ryšio...

Bažnyčia žvelgiant nuo dabartinės klebonijos. Labai aiškiai matyti, kad kilimas viršun nuosekliai išauginamas judant nuo švenčiausios statinio dalies - apsidėje esančios presbiterijos, link bokšto. Prie apsidės glaudžiasi viena iš zakristijų (kita yra priešingoje pusėje) - tokiu "negudriu" (o gal atvirkščiai) judesiu vienanaviui pastatui (mėgstamas renesanse tūris) suteikiant lotyniškojo kryžiaus planą (šioje vietoje dėkinga yra kalbėti ir apie manieristinį iliuzionizmą). 

Žvelgiant į bažnyčią įvairiais rakursais, negali nejaudinti nepakartojamas ritmikos pojūtis. Štai, kad ir toks epizodas - šoniniame prieangio frontonėlyje esanti apskrita niša pakartoja pusapskritės lango arkos formas.

Atskiros detalės ir elementai mezga pašnekesius tarpusavyje, bet nepamiršta visumos.

Tipiškai renesansinis-barokinis langas - T raidės apvadų forma, mėsingos jo formos, nedideli varpeliai "pažastyse" ir dvi "krūtys" - pats geriausias argumentas, kad renesansas yra žmogiškas, antropomorfizuoti linkęs dailės bei architektūros stilius (netgi Lietuvoje). 

Langų ir piliastrų (manieristiškai išilgintos formos, profesionaliai interpretuotos detalės), taip pat gotikinio rudimento - laibo kampinio kontraforso pašnekesys. 

Beje, kalbant apie langų simbolizmą - šioje vietoje kaip pavyzdį ir argumentą vėlgi galima prisminti Eskorialą. Šventasis Laurynas, kuriam dedikuota bažnyčia, buvo nukankintas - iškeptas ant grotelių. Langų formos ir struktūra būtent ir primena kepimo groteles (būtent tokia simboliak suteikta Ispanijoje)!

Monumentalus buvęs šoninis įėjimas su taip pat buvusiais T formos apvadais. Viduje tuos portalus aidu atliepia giminingos formos. Renesansinis paprastumas ir tvirtumas (primenantis kario siluetą) negali nedaryti įspūdžio...

  

Vienas iš svarbiausių Šv. Lauryno bažnyčios dėmenų yra Giedraičių koplyčia. 

Šis statinys (pastatytas 1631 metais), panašiai kaip ir beveik tuo pačiu metu statytoji Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros (nors galima labai aiškiai atskirti renesansinę ir "modernią" - barokinę kalbas) atlieka dvejopą funkciją - tai ir palaidojimo statinys (požemiuose yra kripta su kunigaikščių palaikais) ir Palaimintojo Mykolo Giedraičio atminties ir garbinimo vieta. Tiesą sakant, vienas iš Videniškiuose įsikūrusių augustinjonų tikslų ir buvo Mykoliuko kulto propagavimas. 

Apie Palaimintąjį daugiau informacijos - http://angelorum.lt/kategorii/su-lietuva-susijes-palaimintasis/.

Pati koplyčia iš išorės visiškai kukli - kaip ir pats Mykolas Giedraitis iš kunigaikščių giminės...

Viduje altorius su XVIII amžiaus Mykolo Giedraičio atvaizdu. 

\

Retabulo viršuje - abu Giedraičių herbai - ir Hipokentauras, šaunantis sau į gyvatišką/skorpionišką uodegą (Mykolui taip aktualus kovos prieš fizinius potraukius ir kūniškumą simbolizmas...) bei Rožė. Kunigaikščiai Giedraičiai - viena seniausių ir kilmingiausių lietuvių giminių juk tikėjo, kad yra atvykę į Lietuvą iš Romos...

Palaimintasis Mykolas Giedraitis savo celėje Krokuvoje.

O čia toji celė Krokuvoje - Šv. Morkaus vienuolyne. Nišoje - Madonos su Kūdikėliu paveikslas, prieš kurį melsdavosi Mykoliukas:

Virš Giedraičių koplyčios, nišoje (prieš priestato pristatymą ten buvęs langas) kabo barokinių formų paveikslas su besimeldžiančiu Šv. Pranciškumi Ksaveru (o gal Mikalojumi?).

O čia jau Didysis altorius su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu (XVIII amžiaus 1 ketvirtis). Iš šonų ją saugo Šv. Petras ir Šv. Paulius. Įdomu (ir vėlgi sutapimas), kad minėtasis infulatas Benediktas Kazimieras Rysinskis buvo iš Poznanės, o šio miesto herbe vaizduoti ne tik pilies kuorai, bet ir šie du šventieji. Kita vertus - kas tik nevaizdavo tų Bažnyčios tėvų?

Į Didįjį altorių žvelgia du kiti bažnyčios globėjai. Renesansiniai jų paminklai įmūryti piliastruose. 

Vienas iš jų - tai fundatorius Martynas Marcelijus Giedraitis, Mstislavlio vaivada, Ukmergės (Vilkmergės) seniūnas, Obelių laikytojas. Ne be jo rūpesčio ir iškilo ši šventovė.

Inskripcija: AETERNAE IN CAELIS GLORIAE IN TERRIS MEMORIAE/ IL̃LMI DVCIS MARTINI MARCEL GIEDROYC PALÃT, MSCISLÃV,WILKOMIR̃, ABEL̃E, CAPITÃ,/ LIVOÑ, MOSCOṼ, PODÕ̃L, EQVITVM MAGISTRI/ VERI PATRIAE FILII, PAVPERVM ET SVBDITORUM PATRIS/ CATOLICAE FIDEI STUDIOSI PROMOTORIS/ COLLEG ET ACADEM VILNEN SOC IESV BENEFACTORIS/ CANONIC S AVG FUNDATORIS/ PRAEPOSITVRAE INFVLATAE VIDENEN, ET ECCLAE, PONIE, ERECTORIS MONUMENTVM/ OBIT 1621 10 IVLLII AETATIS 76/ VEN, IN CHRÕ P. HIPPOLIT, RZEPNICKI PRAEPTVS EXCITATA A FUNDAMENTIS ECCL̃A/ GRATVS EREXIT/ ANNO SALVTIS 1639

Kresnas sarmatas, monumentali plastika...

Valstybininkas ir intelektualas: buožė ir knyga:

Šalia kabo dar ir aliejumi tapytas (1671 metais) to paties Kunigaikščio atvaizdas. 

O priešingoje pusėje - pirmasis augustinjonų infulatas ir vienuolyno statytojas - Ipolitas Žepnickis. Žodis "infulatas" reiškia, kad šis vienuolyno viršininkas turėjo teisę puikuotis (ir ne tik puikuotis, bet ir atlikti pareigą) vyskupo atributais - mitra (kepure) ir pastoralu (lazda) - nuolankiai gulinčiais ant žemės... 

EXPECTO / DONEC VENIAT / IMMVTATIO MEA / F. H̃R P / ET POSTERIS

Infulatas meldžiasi, o Apvaizda siunčia iš Dangaus jam ženklą. 

Skulptūrinis reljefas saugo kelias paslaptis.

Esmė slypi tame, jog nėra parašyta, kad tai tikrai Ipolitas Žepnickis. Tai tik versija...

Pasak A.Vojevodskaitės, čia gali būti vaizduojamas ir pats garsiausias iš giedraitiškųjų vyskupų - Merkelis Giedraitis, Žemaičių vyskupas, lietuviškos raštijos rėmėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriografijos (konkrečiai - Motiejaus Strijkovskio) mecenatas.

O juk tikrai esama panašumų (portretas ne iš šios bažnyčios), tik vienas personažas su tonzūra, o kitas natūraliai praplikęs nuo kaktos, bet akių iškirpimas labai jau artimas:

Kitas dalykas - bažnyčios prieangyje, prie Šv. Antano Paduviečio paveikslo, iki šiol yra Kryžius, panašus į pavaizduotą akmenyje. Bet gal tai tik sutapimas, kurių čia esama daug?..

Bet grįžkime prie architektūros.

Piliastrų bazės - įspūdingos ne tik jų profiliuotos formos, akį rėžia net ši spalva, primenanti, kad ir anais, ir dabartiniais laikais žmonės mėgo ryškumą. "Nieko naujo ant šio svieto", kaip pasakytų Mykolas Olševskis...

Tipiški renesansiniai lipdiniai piliastrų kapiteliuose. Akantai, astragalai, jaučių akys. Architektūrinis kūniškumas:

Vargonų choras. Tos dvi nišos iš šonų - galbūt užmūryti senieji patekimai ant viškų (jų buvo dveji, dabar liko tik vieneri). 

Cilindrinis bažnyčios skliautas su tipiškais renesansiniais lipdiniais. Tuose kartušuose (rėmuose) būta tapybos, tačiau XX amžiaus vietos klebonu užtapyta ("nereikia čia tų balvonų ir velnių!"). Teigiama, kad sieninės tapybos, vaizduojančios Paskutinįjį Teismą, būta ir prieangyje.

Dar žvilgsnis į bažnyčią iš šventoriaus (nuo vienuolyno vartelių) - pirmasis priestatas - tai zakristija, kitas - Giedraičių koplyčia.

Zakristijoje esama tokio ant skardos aliejiniais dažais tapyto šventojo - buvo surastas jis užmūrytoje laiptų šachtoje link vargonų...

Vienas svarbiausių bažnyčios vidaus elementų yra sakykla (visgi augustinjonai buvo ir pamokslininkai). Pati ji perdaryta XVIII amžiuje, tačiau atskiros detalės (skulptūrėlės) - iš XVII amžiaus pirmosios pusės - to lietuviškojo vietinio renesanso. 

Štai Šventasis Augustinas viršuje, žvelgiantis į maldininkus ir kadaise buvusius čia kanauninkus, savo regulą sudariusius pagal Bažnyčios Tėvo įstatus. 

Renesansiniai maskaronai (kaukės) - aliejiniai statybiniai dažai (vietomis pro atsilupimus šmėkščioja auksavimai) tik sustiprina jų laukinišką brutalumą.

2013 metais, Šv Lauryno atlaidų metu (rugpjūčio 10 dieną) pamokslas buvo sakomas iš sakyklos. Tereikia tik įsivaizduoti Olševskį, pasakojantį:

"Klausė kas kupčiaus: „Kokiu smerčiu tėvas tavo numirė?“ Atsakė: „Nuskendo ant marios.“ „O tavo tėvo tėvas kur numirė?“ Atsakė: „Taipogi ant marios nuskendo.“ Klausė toliaus: „Ar ir tu kupčiausi, per marę drįsi važiuoti su savo tavoru?“ Atsakė: „Tokiu kupčiavimu bovijuos.“ Dabar vėl klausės anasai kupčius: „O tavo tėvas kur mirė?“ Atsakė: „Ant lovos, taipogi ir tėvo tėvas.“ Tarė kupčius toliaus: „O tu kaip drįsti ant smertelnos lovos gulti, ant kurios tiek numirė žmonių, ar nebijais numirti?“

Šventieji, Bažnyčios mokytojai tos pačios sakyklos nišose (pamokslo metu jie žvelgia savo sustingusiais veidais į tikinčiuosius it budrūs sargybiniai). Vėlgi tas pats renesansinis frontalumas, statika ir apibendrinimas.

Berods Šv. Grigalius:

Tie mediniai šventieji dar žvelgia ir į vieną nuostabiausių paveikslų bažnyčios erdvėje (šoniniame Šv. Lauryno altoriuje) su XVIII amžiaus pradžios Vilniaus meistrų darbo aptaisais. Maloningas Mergelės žvilgsnis, ją adoruojantys angeliukai ir karališkos karūnos.

Žvilgsnis į bažnyčios erdvę iš prieangio (virš jo ir kyla bokštas). Virš durų matosi išlindęs bumbulas - kadaise buvusių apvadų liekana; beje, leidžianti spėti ir spekuliuoti, kad pradiniame etape bažnyčia buvo be bokšto (šis portalas buvęs išoriniu). 

O nartekse (bobinčiuje) dar vienas barokinis paveikslas (turbūt iš nebelikusio altoriaus) - Šv. Antanas Paduvietis su lelija ir Jėzusėliu. Sentimentalusis barokas! Ach!!!...

Raudonos lūpytės, gyvai žiūrinčios akytės:

Galop keletas kadrų iš šv. Lauryno atlaidų. Panašiai eita, giedant ir meldžiantis, su vėliavomis ir pasipuošus, Giedraičių bei reguliariųjų atgailos kanauninkų laikais...

Būsime vėlgi banalūs, dešimtąjį kartą pakartodami, jog Katalikų bažnyčia (galima tikėti arba ne, galima ją ignoruoti arba praktikuoti, ar panašiai) buvo ir yra toji institucija, ta vieta konkrečiai (jeigu kalbėtume apie pastatą, kuriame net laikas bėga kitaip), kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra išlaikiusi savo gijas su nūdiena, su dabartimi.

Tereikia tas gijas pamatyti...