Menininko namas

- Janai, kuo tave tėvas nori išmokyti?

- Dailininku, – atsakė Janas <...> 

-  O dailininkas taip pat turi būti mokytas?

- Jis net turi būti už kitus mokytesnis.

- Žinoma, žinoma, <...>. Mokslas visiems reikalingas. O dailininkai daug pinigų uždirba? 

- Taip, kai kurie labai daug. Laimingieji net milijonus.

- Milijonus? Nejaugi? Ar tu truputį neperdedi?

- Ne, sere. Terneris susikrovė milijoną. Ticianas gyveno rūmuose, Rafaelis irgi.

[E.Seton-Tompsonas, Mažieji laukinukai, Vilnius, 1961, p. 139].

Iki šių dienų prisimenu vaikystėje skaitytas šias Ernesto Seton-Tompsono mintis. Anais laikais jas kontempliavau visai kitame kontekste – norėdamas ir, kiek įmanoma, bandydamas tapti indėnu, tačiau dailininko, gyvenančio rūmuose, vaizdinys iki šiol yra gyvas maniškėse akyse...

Vis galvoju - koks turėtų būti IDEALUS MENININKO NAMAS?

Man tai - namelis su nedideliu sodeliu, erdvia studija, turtinga biblioteka. Ir nieko daugiau. Vaikiškai merkantili svajonė, kuriai, turbūt, nelemta įsikūnyti...

Šlovingame Vilniaus mieste yra daugybė rūmų ar bent namų, kuriuose gyveno įvairaus sukirpimo menininkai, todėl pasivaikščiojimų po Miestą metu pabandžiau išsiaiškinti:

– koks buvo Menininko namas kažkada?

Iš karto reikia pastebėti, kad menininkų rate architektų socialinis statusas visais laikais buvo ypatingesnis. Jeigu kokie tapytojai ar skulptoriai Lietuvoje anomis dienomis mažai kuo skyrėsi nuo paprastų tepliorių-maliorių ar akmentašių (situacija mažai yra pasikeitusi ir mūsų laikais), tai architektai, jų talentų ir Architektūros, kaip amato, mokslo ir meno dėka, visuomet buvo ypatingi. Todėl architektų atveju netinka ir priežodis apie šiaučių, jo vaikus bei batus. Atvirkščiai – architektų namai – vieni įspūdingiausių. Tarp dailininkų galbūt gerbtiniausi buvo auksakaliai, varpininkai ir kitokie amatininkai – ir tai lėmė medžiagos, kurią lietė šie meistrai, kaina ir simbolizmas...

Štai - pavyzdžiui - auksakalių namai (abu fasadai) Pilies gatvėje. Apie 1514-1518 metus kairiajame pastate gyveno juvelyras Petras Volfgangas (Petrus Wolfgang), dešiniajame - jo kolegos Klemensas (XVI a. padžioje, iki 1514 m.), Henrikas (1526 m.), Jeronimas (1544 m.) [Antanas Rimvydas Čaplinskas, Pilies gatvė, Vilnius, 2005, p. 116].

P.Volfgangas mėgo daug ir nuobodžiai bylinėtis teismuose. Regis, kad sunku nustatyti, atributuoti kokius nors šio meistro kūrinius. Daug kas išnyko amžių maruose, karuose. Betgi patys pastatai primena juvelyrinius gotikinius šedevrus!

Vilniaus pilininko (1524-1535 m.) Ulricho Hozijaus (Ulrich Hosius) namas  (Kamienica Ulryka Hoziusza) Vokiečių gatvėje. Vėliau, 1610 metais ši valda priklausė filosofijos ir medicinos daktarui Pauliui Meleriui (Pawl Meller) - žmogui, turbūt, rimtam ir turinčiam sąsajų su menu (filosofija ir medicina anais laikais buvo suvokiamos kitaip, o tuo labiau estetinę namo savininkų prigimtį atskleidžia čia likusi gausi polichromija). Šaltiniuose rašoma, kad pastato būta didelio "su trimis kiemais, kurių vietoje anksčiau buvo daržas". Virš vartų arkos iš abiejų pusių (tiek iš kiemo, tiek iš gatvės) buvo sukomponuoti akmeniniai karalių Vazų herbai ("kamienie z herbami krolewskiemi na znak libertacyi") [V.Drėma, Vilniaus namai archyvų fonduose, IV knyga, Vilnius, 2001, p. 123-124]. 

Priminsiu, kad U.Hozijus - pirmasis architektas, sukonstravęs Žaliąjį tiltą (ir ėmęs iš to neblogus pinigus). Dar jis statė bent jau (bent jau! - nieko sau!!!) Žemutinę Vilniaus pilį. Tą pačią, kurioje kartais vyksta šventės...

O štai čia to namo beletažiniai langai (II a.). Pažvelkite - kokios puikios yra kairiojo lango proporcijos! Kažkas iš Breigelio repertuaro. Pro jį turėjo žvelgti pats U.Hozijus. Pirmame aukšte - tos pulpitinės durelės - dažnas senojo Vilniaus atributas (nedaug jų likę) - tai ir anga anglims, malkoms ir kitokiam kurui į rūsius suversti, ir pirklių prekių durelės.

Arba štai - įlindau į namo laiptinę. Vėlgi - skliautai ir langas. XVI amžiaus autentika ir aktualijos...

Kito Vilniaus pilininko (tik jau iš kito amžiaus) olando Petro Nonharto (Peter Nonhart) šeimos namas Pilies gatvėje (beje - ne vienintelis, dar būta mūrnamio ir valdos Rūdninkų gatvėje (vėliau ten iškils Oginskių "palocius") ir rūmų Antakalnyje, o taip pat užmiesčio rezidencijos Gaidžiūniškėse. 

Pilies gatvėje esantis namas savo dydžiu demonstravo nemenką "Vilniaus statytojo" (...budowniczego Wilenskiego...) P.Nonharto statusą anuometinėje visuomenėje [V.Drėma, Vilniaus kapitulos namai archyvų fonduose, IX knyga, Vilnius, 2005, p. 108-109]. Beje, už šio namo esantis kiemas tuomet vadintas "aikšte" (plac) - ir galbūt tai pateikia šiokių tokių akcentų kalbant apie renesansinę Vilniaus urbanistiką. 

P.Nonharto kūriniai - toji pati Žemutinė pilis (vadinamieji Valdovų rūmai), Aušros vartai (Ostra brama), taip  pat Panemunės pilis. O šis namas - ar ne iš tų rūsčiųjų Renesanso namų-bokštų repertuaro? Rūstu, monumentalu, tapybiška...

Turbūt garsiausio Vilniaus varpininko ir patrankininko - Jono Delamarso (Joannes de la Marche, Delamarche, Delamars) namo būta Pilies gatvėje. Čia meistras gyveno 1663-1690 metais. 

J.Delamarsas garsėjo savo lietais varpais. Vienas jų yra mano gimtajame Alytuje - Šv. Liudviko bažnyčioje... O namas, be abejo, perstatytas XIX amžiuje.

Bet išlikę autentiški rūsiai. Ten dabar tautinis restoranėlis. Skliautai antrina J.Delamarso varpų formoms... Šiaip verslus buvo tas varpininkas. Turėjo už Subačiaus vartų arielkos varyklėlę. Nenustebtume, sužinoję, kad degtienė buvo šinkuota šiuose pačiuose rūsiuose. Vilniuje juk šnapso vartojimo kultūra kinta mažiausiai...

XVII amžiaus laikrodininko Jokūbo Gierkės (Jacob Gierke) namas Dominikonų ir Stiklių gatvių sankirtoje. 

Galbūt kas nors suabejos - o ar laikrodis yra meno kūrinys? J.Gierkės laikrodžiai - tikri artefaktai. Vieną Jūsų nuodėmingas tarnas ne kartą laikė savo rankose ir patvirtintų tai savo asmeniu bei argumentais. Tų laikrodžių formos, graviruoti paviršiai, proporcijos yra šedevriški!

Namas apvilktas klasicizmo rūbu, bet gotikinė siela likusi fundamente ir pirmuosiuose aukštuose. Plytos tikrai regėjo garbųjį dziegorininką.

XVI-XVII amžiais mūsų brangiosios ir garbingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Pinigų kalyklos (Officinae monetarii) pastatas funkcionavo Vokiečių gatvėje, vėliau, XX amžiaus pradžioje 33 numeriu pažymėtame name. 

Būtent čia pagal Zigmanto Vazos privilegiją 1615 metais įsikūrė auksakalys ir raižytojas, medalininkas Hanusas (Johann) Trilneris (arba Trylner), gyvenęs čia iki 1655 metų Maskvos invazijos [Lietuvos dailininkų žodynas, t. I, Vilnius, 2005, p. 259-260]. Taigi - tai ne tik kalyklos, bet ir Trilnerio namas. Dabar čia ŠMC didžioji salė (antrajame aukšte).

Čia Juozapo Kamarausko piešinio fragmentas iš niūriųjų 1944-ųjų - naujojo Tvano...

H.Trilnerio medalis, sukurtas šiuose namuose, dedikuotas karaliui Vladislovui.

Jonušo Radvilos - to paties, kuris inicijavo Kėdainių uniją tarp Lietuvos ir Švedijos, rūmų fragmentas Vilniaus (Vilijos) gatvėje. Būtent čia galėjo gyventi ambicingojo kunigaikščio dvaro dailininkai - tokie kaip tapytojas ir grafikas Abrahamas van Westerveltas ar medalininkas Sebastianas Dadleris - juolab, kad pastarojo dėka turime tokį dalyką, kaip pilną šios rezidencijos vaizdą, užfiksuotame 1653 metų medalyje.

Autentiška rūmų dalis - 

Minėtasis medalis. Prancūziškų-olandiškų rūmų įtakos - rizalitai, kurdonera, rustai, beletažai... Tikrai gerų rūmų būta. Kaip tuo metu - modernių ir didingų...

Apie 1575-1677 metus Lietuvos didžiajam etmonui Mykolui Kazimierui Pacui greičiausiai Giovanni Battisto Fredianio iš Lukos rekonstruoti rūmai galėjo būti tiek šio italų architekto, tiek kitų didžiajam Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios fundatoriui dirbusių dailininkų buveine. Žinoma, jeigu jie nebuvo apsistoję kur nors Antakalnyje, kaip pavyzdžiui, Giovanni Pietro Perti - žymusis stiuko lipdytojas, turėjęs šiame priemiestyje dvarelį. 

Čia jau itališkųjų palazzo įsikūnijimas... 

Beje, XIX amžiuje prie rekonstrukcijos nagus yra prikišęs romantiškai litvomaniškos istoriografijos tėvas Teodoras Narbutas.

O štai žvilgsnis pro rūmų langą. Štai tą barokiškai mėsingą sandriką galėjo projektuoti G.B.Fredianis. Kas tuo netiki - tegul prisimena Šv. Petro ir Pauliaus šventovę Antakalnyje...

Johano Kristupo Glaubico (Johann Christoph Glaubitz) namas Pranciškonų gatvėje (364 valda), jo dalis, išeinanti į gatvę. Archyviniuose šaltiniuose šis namas taip ir vadinamas - Glaubitzchen Hause arba baugiai intriguojanttis pavadinimas -  Kamienica Satanowska/Satanowschen Hause. Galbūt tai pavardinės kilmės pavadinimas. Bet juk Vilniuje būta namų, vadintų Pragaru arba Rojumi...

1760-1764 metais namai buvo kapitaliai perstatyti - galima manyti, kad viskas vykdyta pagal šeimininko projektą [V.Drėma, Vilniaus namai archyvų fonduose, IV knyga, Vilnius, 2001, p. 106-108]. 

Štai šis geltonas fasadas (dabar galerija-studija RA) - 

Kaip liudija senieji planai ir archyviniai šaltiniai, perėjimo iš Pranciškonų gatvės į Vokiečių, būta jau bent XVII amžiuje (beje, išeinama ne į ka kita, o į Hozijaus namą), tad nebūtų klaida teigti, jog ši vartų arka yra matyta Architekto. Juolab, kad visai čia pat - ir jo pirmasis kūrinys Vilniaus mieste - Liuteronų bažnyčia.

Lauryno Gucevičiaus - vilnietiškojo klasicizmo architektūros sielos - namo vieta (ten, kur automobilių stovėjimo aikštelė) kelių senojo Vilniaus gatvių (Universiteto-Šv.Jonų) sankryžoje. 

Šį namą architektas penkiadešimčiai metų gavo iš savo mecenato vyskupo Ignoto Masalskio 1790 metais. Sudegusį pastatą naujasis savininkas perstatė klasicizmo stiliumi [A.R.Čaplinskas, Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 1998, p. 114]. 1944 metais namas nukentėjo nuo karinių veiksmų ir vėliau buvo nugriautas.

- Mielas keleivi, prisimink architektą Lauryną ir žemiškos šlovės bei turtų laikinumą, eidamas pro šią kryžkelę!

L.Gucevičiaus mokytojo Martyno Knakfuso (Marcin Knackfus) namas Vilniaus gatvėje - tiksliau - "konservuotas" jo simuliakras. Šioje vietoje Meistras galbūt ir numirė 1821 metais. Matyti, kad didžiųjų klasicistų jų nykštukiniai "kolegos"-"paveldėtojai" ir mūsų amžininkai nevertina...

Dabartinės Švietimo ministerijos vietoje veikė 1809-1810 metais irgi klasicisto Mykolo Šulco (Michał Szulc) suprojektuota VU Chemijos kolegija, o dar anksčiau čia buvo Mikuličiaus namas (Dom Mikułicza), kuriame paskutines dienas leido ir 1807 metų rugsėjo 18 dieną mirė lietuviškojo klasicizmo tapybos patriarchas Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smugłewicz).

Jono Rustemo (Jan Rustem) butas (tiksliau - butai) buvo Vilniaus universiteto korpusuose. Žymaus tapybos pedagogo ir vieno ryškiausių kūrėjų XIX amžiaus 1-osios pusės įsikūrimas buvusioje sostinėje buvo ne rožėmis klotas... 

Manoma, kad J.Rustemas su šeima (žmona Ona, šios tėvu, taip pat dukrele Onute) atvyko 1798 metais. Pradžioje įsikūrė Universiteto profesorių name Sereikiškėse, tačiau jau po metų turėjo išsikraustyti. Požiūrį į tapybą apskritai ir konkretų Tapytoją išreiškia toks raštiškas Edukacinės komisijos laiškas:

"Sereikiškėse su tokiomis didelėmis vyriausybės išlaidomis baigtas gamtos istorijos profesoriaus butas nederamai atiduotas Tapybos mokyklos adjunktui" [R.Janonienė, Jonas Rustemas, Vilnius, 1999, p. 30]. 

Toks tad Tapybos - menų karalienės, statusas...

Štai tuomet prasidėjo didžioji J.Rustemo butų epopėja - pačiame Vilniaus universitete jis ilgai gyveno, keldamasis, kaip koks skitas, iš vieno buto į kitą. Štai žinoma, kad gyveno nedidelėse patalpose, tačiau su vaizdu į Gubernatoriaus rūmus, arba kad už pusę metų mokėjo 166 rublius ir 66,5 kapeikas [ten pat]. 

XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universitetas turėjo daug butų savo profesoriams (bet buvo ir poreikis). Štai sugedusiais papročiais besipiktinęs amžininkas taip rašė:

"Valstybės Universitete gyveno daugiau kaip 200 garsios jėzuitų vienuolijos profesorių ir kandidatų <...>, dabar labai erdvios patalpos 20 profesorių šeimų nebesutalpina. Toks moterų šūkavimas, vaikų verksmas, neišauklėtų juokas, kad greičiau galima pamanyti ten turgų esant negu mokslų buveinę" [ten pat, p. 23]. 

Profesūra gyveno minėtose Sereikiškėse, pačiame Universiteto komplekse, Prozorų name Didžiojoje gatvėje (dar vadintas Franko namu), 1807 metais specialiai šiuo tikslu suprojektuotame M.Šulco. Po vienu stogu čia sutilpo įvairioms Mokslo ir meno mūzoms tarnaujantys... Dešiniojoje pirmojo aukšto pusėje (ten kur dabar yra knygynėlis etc.) 1811-1832 metais gyveno skulptorius-klasikas Kazimieras Jelskis (Kazimierz Jelski). Turint omenyje tą faktą (įamžintą, priešingai K.Jelskiui, akmeninėje plokštėje), jog Napoleono bėgimo iš Rusijos metu čia buvo apsistojęs Stendalis, galima įsivaizduoti prancūzų rašytojo ir vilniečio skulptoriaus susitikimą tą šaltą ir baisų gruodžio mėnesį. 

Nesuinteresuotas žvilgsnis į K.Jelskio (Arkikatedros skulptūros, Šv. Petro ir Paulaius bažnyčios Didysis altorius, biustai etc.) butą (didįjį kambarį) - dabartinį prancūzišką knygynėlį. Tas fikusas (ar panašiai ) - kaip iš anų dienų...

Skulptūros profesorius gyveno pirmajame aukšte. V.Drėmos nubraižytame plane jo apartamentai užėmė 1-8 numeriais pažymėtas patalpas. Čia: 1 - virtuvė, 2-6 - kambariai, 7-8 - podėliai [V.Drėma, Vilniaus namai archyvų fonduose, III knyga, Vilnius, 2000, p. 138-141]. 

Paties M.Šulco apartamentai buvo Vilniaus universitete. Kairiojoje nuotraukoje matyti buto langelis, dešinėje (paimtoje iš Wikipedijos) - miegamojo kupolas, sukonstruotas sekant naujausiomis Romos Paneteono madomis.

XIX amžiuje visame Vilniuje ir kur kas plačiau garsėjo Römerių namas Bokšto gatvėje.

Jame gyveno ir dailininkų Römerių giminės nariai (nuo 1728-ųjų iki 1925 metų) – visų pirma Alfredas, bei jų kolegos – tarp žymiausių – Kanutas Ruseckas (Kanuty Rusiecki).

Šie namai - tai vadinamoji "Römerių akademija" arba "Römerių būda", savotiškas tarpsukiliminio ir posukiliminio epochų klubas ar salonas, kuriame "dažnai susiburdavo inteligentija, buvo diskutuojama įvairiais kultūrinių, politinių ir socialinių aktualijų klausimais, klausomasi muzikos" [A.Kulvietytė-Slavinskienė, "Edvardas Matas Römeris - Miuncheno dailės tradicijų puoselėtojas", Römeriai Lietuvoje XVII-XX a., Vilnius, 2008, p. 112.]. Dar galima pridurti - veikė masonų ložė, studijuotas ir kuriamas menas. 

Kaip atrodė tų namų vidus, kokia baldai, aplinka ir panašiai, galima susidaryti įspūdį iš likusių kūrinių. Štai toks E.M.Römerio 1866 metais nupiešta motina ir sesuo Elžbieta motinos kambaryje [iš: ten pat, p. 203] - 

Taigi, Römerių namuose savo studiją turėjo K.Ruseckas. Miestiečius ji, toji dirbtuvė, žavėjo puikiu apšvietimu ir kultūriškai įspūdingu apstatymu (ten būta gausaus senovinių daiktų rinkinio). 

Antai, 1851 metais tapytojas išeksponavo gipsines antikinių skulptūrų kopijas: 

"Apolonas su Venera mano ateljė užėmė pirmąją vietą, <...> šios išliejos sudaro mano gyvenimo džiaugsmą, tik su jomis aš beveik kalbuosi". O po langais pasodino figą, vynuogę, alijošių - "kiekvienas žvilgsnis mane perkelia į Romą. Dabar gyvenu idealo šalyje" [I.Svirida, "XIX a. vidurio meninis gyvenimas Vilniuje", Vilnius kaip dailės mokymo ir skalidos centras, Vilnius, 2003, p.25]. 

Galima nutuokti, kad K.Rusecko studijos būta į pietus atsuktoje namų pusėje. Ten ypač daug šviesos net mūsų dienomis -  

O čia - vaizdas vidun pro vieną iš langų. Galbūt čia kabėjo garsusis K.Rusecko "Verbų sekmadienis", nutapytas visai netoli nuo Römerių namo - Augustinjonų bažnyčios prieangyje Jis ten kabėjo 1851 metais): 

Ach, Vilniaus verbos ir vilniškės merginos!

Pats dailininkas K.Ruseckas nuo 1858 metų gyveno Paplavose (iki tol taip pat gyveno tipišką tapytojo-migranto gyvenimą):

"Dabartinį savo gyvenimą susitvarkiau taip: netoli už miesto susiderėjau stalą, arbatą ir baltinių skalbimą. Iš ryto einu pasivaikščioti. Sutartą valandą jau randu paruoštą arbatą. peitų einu dvyliktą, o vakarienės - penktą arba šeštą. mano šeimininkė turi daržą, tai paėmiau iš jos sklypelį žemės, kur įsirengiau porą šiltadaržio langų salotoms ir ridikėliams - juos sėju, sodinu ir persodinėju, kai ateinu pietų arba arbatos. Namelis yra gražioje vietoje. Kartais stebiu arba piešiu pro langą. Net kilo noras jį nusipirkti ir čia baigti gyvenimą" [V.Drėma, Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, p. 221]. 

Vilnios potvynis Paplavose 1844metais - kažkas iš romantizmo ir ankstyvojo simbolizmo - 

Pasak Vlado Drėmos, 1858 metais nutapytoji "Storakaklės moters galvos studija" yra K.Rusecko šeimininkės minėtose Paplavose portretas [ten pat, p. 227]. Taigi - paprasta namų šeimininkė, primenanti graikišką dievaitę:

Bet eikime per Vilnių ir laiką tolyn - skulptoriaus Marko Antokolskio namas (kuriame žymusis XIX-ojo amžiaus pabaigos vilnietis gyveno vaikystėje, o ir paskui, epizodiškai apsilankydamas tėviškėje) yra pačiame Senamiestyje, žydiškoje jo dalyje.

Nors paminklinė lenta dar dėkingų amžininkų pakabinta Didžiojoje gatvėje (turizmas ir viešieji ryšiai buvo svarbu ir prie Nikolajaus II).

Vilniuje M.Antokolskis buvo prisimenamas ir dėl Katrės, išdygusios Katedros aikštėje 1903-aisias - 

Dinastinių vilniečių ir dinastinių dailininkų Balzukevičių namai buvo Šnipiškėse (senasis adresas - Kalvarijų 77). Būtent čia gyveno (pradžioje nuomojosi, o 1892 metais išsipirko) skulptorius Vincentas Balzukevičius [Wincenty Balzukiewicz] su penkių vaikų šeima. Iš atžalų net trys - Juozapas [Jozef], Boleslovas [Boleslaw] ir Liucija [Lucja] pasuko į menus [V.Jankauskas, "Boleslovas Balzukevičius - Vilniaus dailininkas", Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras, Vilnius, 2003, p. 96]. 

Štai tas kairys namas Kalvarijų gatvėje - 

Amžininkai prisimena bent jau Boleslovą buvus labai kukliu ir paprastu žmogumi. Bet iš tokių namelių - dvelkiančių idilišku bajorišku dvareliu, negalėjo ir išeiti kitokie asmenys.

O čia keletas kaimyninių objektų pastoralinės nuotaikos priminimui - 

Kuo ne valakinis kaimas iš Žygimanto Augusto laikų? - 

XX amžiaus pradžios ir pirmosios pusės skulptorių Antano Vivulskio bei netiesioginio jo mokinio - Rapolo Juknevičiaus (paveldėjusio iš pirmojo) studija buvo Olizarų rūmų kieme. 

Apie A.Vivulskį, turbūt, neverta net užsiminti. Trys Kryžiai ir Šiluva...

 Bet mane ypač žavi jo nerealizuotas paminklas Kęstučiui - toks brutalistinis romantizmas - ir patosas, ir ironija - 

Dabar pereikime prie grynai tautinio Atgimimo korifėjų.

Štai Antanas Žmuidzinavičius kambarį trumpą laiko tarpą (1906-1907 m.) nuomojosi Antakalnyje, 6a numeriu pažymėtame mediniame name. Šis pastatas nėra išlikęs, tačiau panašių statinių, dvelkiančių to meto dvasia, dar esama. Įsikūrimo aplinkybes dailininkas aprašė taip:

"1906 metų vasarą atvykau iš Paryžiaus į Vilnių pirmosios lietuvių dailės parodos rengimo reikalais. Reikėjo susirasti butą. Iš visų Vilniaus priemiesčių man labiausiai patiko Antakalnis. <...>. Apsigyvenau Antakalnio vardo skersgatvyje vieno aukšto mediniame namelyje" [A.Žmuidzinavičius, Paletė ir gyvenimas, Vilnius, 1961, p. 103]. 

Kažkur kairiau ir turėjo būti tie namai - 

Beje, tokių ten (ANT KALNŲ) ir dabar ne vienas - 

Baigiamas griauti namas K.Jauniaus gatvėje. Impresionistiškai simbolinė fantazija A.Žmuidzinavičiaus buto tema - 

"Tame pat kieme buvo dar kitas medinis namas, kuriame gyveno linksma Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio šeima. Pro langą buvo gražus reginys į Nerį, sodą ir į miestą. kambaryje, kur aš apsistojau, gyvenau ne tik aš vienas. ten dar kartais užeidavo pernakvoti mano draugas Petras Rimša. Pabuvodavo Konstantinas Jasiukaitis ir dar vienas kitas" [ten pat]. 

A.Žmuidzinavičius nutapė dirbantį savo bičiulį K.Jasiukaitį būtent šio antakalniškio butelio kambaryje: 

Adomo Varno namai Žvėryne. 

1918 metais, iš Rusijos grįžęs į Lietuvą, A.Varnas pradžioje gyveno Ferdinando Ruščico (Ferdynand Ruszczyc) namuose Užupyje (apie juos netrukus), bet netrukus įsikūrė Žvėryne - Jasnaja gatvėje (dabar D.Poškos), 18 numeriu pažymėtame name, kuriame Didžiojo karo metais veikė vaikų prieglauda. Čia gyvenęs ir Paulius Galaunė, ir Vilius Jomantas, ir kiti dailos bei meno veikėjai. Ne veltui namas vadintas "menininkų komuna" [Z.Žemaitytė, Adomas Varnas, Vilnius, 1998, p. 96]. 

Reikia pastebėti, kad ir iš šio namo A.Varnas išsikėlė į kitą - jo siluetą dar išvysime šio reportažo pabaigoje...

Durų rankena, lytėta A. Varno ir kitų "litvomanų".

Beje - tos augalinės rankenos formos - kaip iš A.Varno kūrybos. Gyvenamosios vietos ir menininko kūrybos sąsajų tikrai galima daug kur aptikti. APROPRIACIJA...

Didysis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis taip pat gyveno klajūno gyvenimą. Viename iš jo gyventų namų dabar veikia menininko vardo muziejus. Kitą tiesiog ženklina paminklinė lenta.

Namas Vilniaus gatvėje - 

Jo čiurlioniški balkonų raštai. Ko ne eilinė apropriacija? - 

Čiurlionio namas Savičiaus gatvėje (nr. 11) su čiurlioniškai muzikaliu kontraforsu - 

Vilnietiškojo moderno ir lietuviškosios sakralinės neogotikos žvaigždės - Antono Filipovičiaus-Duboviko (Anton Filipowiz-Dubovik) namas (1903 m.) Pamėnkalnyje, ant Tauro kalno. 

Architektai visais laikais gyveno gerai... 

Detalės puošnios ir jaudinančios - 

Taip pat neogotikinio ir secesinio kūrėjo - Vaclovo Michnevičiaus (Wacław Michnewicz) namas, projektuotas paties architekto ir Lukiškių kolonijų autoriaus Augusto Kleino 1913 metais.

Man ypač įstabus tas bokštelis, primenantis apie Dramblio kaulo bokšte gyvenančio menininko mitologiją. O ir kontekstualumas - bokštas mezga dialogą su Šv. Jokūbu ir Pilypu: 

Čia pat yra vyriausiojo Vilniaus miesto architekto (1928-1937 m.), Stepono Batoro universiteto profesoriaus, restauratoriaus ir dailės istoriko Stefano Narembskio (Stefan Narębski) namas (1930 m.), projektuotas autoriaus. Čia pat - tai Lukiškių kolonijoje.

S.Narembskis projektavo dabartinės Antakalnio gimnazijos pastatą .

O čia dar detalė apie kontekstualumą. Namo, priešais S.Narembskio "vilą" vėtrungė. Architektas šį daiktą matė kiekvieną dieną - gerdamas arbatą, eidamas pro duris...

Sparnuotasis husaras kalbasi su rustais a la Renesans/Barok - 

Boleslovo Stankevičiaus (Bołesław Stankewicz) namas (1913 m.), priklausęs pačiam architektui (kairioji pusė) ir Vilniaus miesto valdybos nariui Ksawerijui Zubowicziui.

Gerai gyveno (visais laikais) ir architektai, ir miesto "tėvai"...

Kairysis, "meninis" korpusas, kuriame 1940-ais įsikūrė pats Antanas Gudaitis.

Sultinga detalė - 

Visgi akademiniai (siaurąja, pirmine prasme) tapytojai ir skulptoriai (bei kitų menų propaguotojai)  - tie, kurie dirbo mokymo instancijose, gyveno ne taip prabangiai, bet visai neblogai. 

Štai ikikarinis (prieš Didįjį karą) F.Ruščico butas buvo Užupyje (tuometinis adresas: "na Zarzeczu pod numerem 24-ym").  

Tas su barokiniu mansardiniu stogu - beje, šių dienų gyventojų (garsių ir garbių, ne tokių garsių, ne tokių garbių) labai sudirbta erdve - 

Šiuos namus ir pažintį su Maestro yra aprašęs dailininko bičiulis Janas Bulhakas, pirmą kartą apsilankęs čia 1911 metų lapkričio 21 dieną:

 "Ruščico namai nebuvo nei pernelyg išpuošti, nei prabangūs - paprastai, tačiau protingai ir nuoširdžiai įrengti. Viskas buvo apipavidalinta kaip dvarininko-menininko lizdas. Kuklūs stilingi vietinės gamybos baldai spinduliavo naminį ilgaamžiškumą, tiulinės užuolaidos suteikė kambariams diskretiškos gerovės pobūdį, o spalvingi audiniai ir Vilniaus verbos, paveikslai ir graviūros, knygos, albumai ir aplankai vissose kertėse kūrė ne prabangią, o tiesiog gyvenimišką meniškumo nuotaiką" [J.Bulhak, Dwadziescia szesc lat z Ruszczycem, Wilno, 1939, s. 15].

Kelios buto nuotraukos iš tos pačios knygos. Kairėje - ir minėtosios ferankos, ir verbos  - 

O toks vaizdas pro langą. Neabejotinai įtakojęs F.Ruščicą kaip dailininką - 

1924 metų rudenį F.Ruščicas įsikūrė buvusiame senojo Vilniaus universiteto profesorių name Pilies gatvėje ("nr. 24 przy ulicy Zamkowej"). Kaip rašė J.Bulhakas, naujas butas nebuvo patogus, tačiau viska kompensavo vietos dvasia ir nuostabus vaizdas į Šv. Jonų bažnyčią [ten pat, s. 207-208]. 

Kairiau - Juliuszo Slowackio biustas (B.Balzukevičiaus kūrinys, įrengtas F.Ruščico iniciatyva), dešiniau - patis F.Ruščico paminklinė lenta. Bet pats F.Ruščicas gyveno tame bute, kurio langai rėmina Poeto biustą - 

Vaizdas nuo langų - 

Dar vienas menininkų namas. Žymus ir tuo, kad vadintas "Dailininko namu", ir jame gyveno ne vienas šios profesijos atstovas - 

"Priešais Tauro kalną stovi tamsiai pilkas trijų aukštų namas, kuris fasadu atsuktas tiesiog į dabartinę Stasio Šimkaus gatvę. Šie namai priklausė dailininkui T.Švanebachui. Antrame ir trečiame aukšte jis buvo įsirengęs ateljė su dideliais langais. Seni vilniečiai šį pastatą vadindavo 'Dailininko namais'. Trečiajame aukšte gyveno gimnazijos piešimo mokytojas V.Kairiūkštis. Čia buvo ir jo studija, kuria jis leido naudotis pamėgusiems dailę gimnazistams V.Drėmai, B.Macutkevičiui, V.Kosciuškai ir kitiems. <...>. Erdvioje studijoje ant sienų sukabinti dvelkią modernizmu V.Kairiūkščio paveikslai: vilniečių senukų portretai, J.Basanavičiaus portretas, moterys pliaže, tušu piešti aktai. Kampe - gipso figūros, viduryje - molbertai, ant stalo teptukai ir dažų tūtelės išteptoje medinėje dėžėje. Susėdę ant sofos ar ant apvalių minkštų kėdučių ir keturkalmpių baltai dažytų dėžių, atskirti nuo dienos šviesos švelnia užuolaida, pirmą kartą čią atėję moksleiviai jausdavosi kiek nejaukiai ir akimis klaidžiodavo po tokią jiems neįprastą aplinką". [Jonas Karosas, "[Iš atsiminimų]", Vytautas Kairiūkštis, Vilnius, 1989, p. 447]. 

Dabartinė Pamėnkalnio gatvė - 

V.Kairiūkščio studijos fotografija - 

P.Galaunės liudijimu, V.Kairiūkštis šį butą (tuometinis adresas: J.Jasinskiego 4-9) paveldėjo iš į Kauną 1920 metais išsikėlusio A.Varno. Apartamentai buvę apstatyti kukliai [ten pat, p.423-424].

Keletas 1919 metų A.Varno vedutų, nutapytų pro šiuos langus -  

A.Varnas, savo ruožtu, butą šiuose namuose galėjo būti paveldėjęs ne iš minėtojo T.Švanebacho, o iš Vilniaus piešimo mokyklos mokytojo Nikolajaus Sergejevo-Korobovo, ką geriausiai paliudytų iš to paties taško metais anksčiau - 1918-aisiais nutapytas vaizdas:

Tokia tad trumpa kelionė - per penkis šimtus metų ir per menininkų namus garsiajame Vilniaus name. 

Jų, be abejo, yra kur kas daugiau - ir prašmatnių, ir didelių, ir kuklių, ir jau nugriautų, bet egzistuojančių kažkur kitur - tai raštuose, tai mūsų atmintyje, tai tarp istorijos eilučių bei jos paraštėse...