Panemunė yra panemunėje. Skamba kaip koks oksimoronas apie sviestą sviestuotą, bet taip yra. Dar kiti Panemunės pavadinimai - Gelgaudai arba Vytėnai. Kalbame apie pilį. Ir egzistuoja padavimas ar legenda - neaišku, kuomet atsiradusi ir kokie žmonės ją pasakoja, jog Vytėnai - Lietuvos valdovo Vytenio palaidojimo vieta. Galima net besti pirštu (kaip tai padarė mano kalbintas vietinis gyventojas) ir sakyti: "Štai šiame pilkapyje palaidotas Vytenis, o čia - jo žmona". Tas pats šičioniškis tuoj pat, lyg išsigandęs savo romantizmo, iš karto pataisė mintį: "Bet galima manyti (ir tai turbūt didesnė tiesa), jog šie pilkapiai buvo supilti XIX amžiuje, dėl vaizdo į Nemuną". Bet tikėti mitais juk niekas neuždraus?
 |
| Žvelgiant nuo pilies, Nemuno link. Tas tolumoje dešinėje esantis kalnelis - tariama Vytenio palaidojimo vieta. Kairiau (ir kiek toliau - jo žmonos memorialas). Beje, pasak lygiai tokios pačios nepatvirtintos legendos, krikščionims ypatingai žiaurų lietuvį nužudė dievo Perkūno (ar tiesiog Dievo?) paleistas žaibas... |
Pilis kaip pilis, sakytume. Bet...
Jeigu ne keli BET!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Pirmas dalykas - Pilis tikrai yra didinga. Vieną rytą prie naujai pastatytų Valdovų rūmų sutikau dailės istorikę Jolitą Liškevičienę ir ji pastebėjo (reaguodama į mano emocijas ir prisipažinimą, kad natūroje pirmą kartą aplankiau Pilį): "
Dėl to ji ir niekuomet nebuvo baigiama statyti, nes statytojų užmojai viršydavo galimybes...". Iš tiesų - mūsų pokalbio rytiniame Vilniuje metu šalia stūksoję Valdovų rūmai vos-vos lenkė Panemunės pilį savo masteliu.
 |
| Štai jis - mastelis. Į visumą dar reikia įtraukti tvenkinių sistemą, parkus, Nemuną, Vytenio ir jo žmonos pilkapius, saleziečių vienuolyną ir koplyčią... |
Vilniaus Valdovų rūmai čia buvo paminėti neatsitiktinai. Manoma (bet tai nėra patvirtinta ir regisi kaip eilinė legenda), jog Panemunės pilį 1604-1610 metais vengrų pirkliui ir aristokratui (bet ar tai yra suderinama?!) Jonušui Eperješui statė ne kas kitas, o pats Vilniaus pilininkas Petras Nonhartas (Vilniaus atikų ir vietinio Renesanso kūrėjas, didžiųjų kunigaikščių rezidencijos ir Aušros vartų at-statytojas).
Iš tiesų - atskirose detalėse (gal ne ir ne vienalaikėse) galima aptikti nonhartiškų štrichų.
 |
| Štai vakarinio korpuso lodžijos su karietine apatiniame tarpsnyje. Toks renesansiškai-manieristiškai-barokinis sprendimas. |
 |
| Žvilgsnis į kiemą (niekuomet netapusį uždaru) iš arkados. |
Kitas dalykas - prisiminkime dar kitas panemunės pilis - Raudonę, Raudondvarį. Ir prisiminkime lietuvių kilmės iš romėnų mitą - lietuvišką mitologemą (kaip sakytų viena dailės istorijos kolegė). Kaip buvo rašoma Plačiajame Lietuvos Metraščių Sąvade, Palemonas, išplaukęs iš savo gimtosios Italijos į Šiaurės kraštus, išsilaipino Baltijos pakrantėje, o paskui įplaukė į Marias ir kilo Nemuno aukštupiu link Rytų.
"Prie šitų upių – prie Dubysos, prie Nemuno ir prie Jūros – apsigyveno ir ėmė daugintis. Tosios
vietos prie tų didelių upių jiems labai patiko, ir tą žemę praminė Žemaitija. <...> Ir paskui minėtam kunigaikščiui Palemonui gimė trys sūnūs: vyriausias Barkus, antras – Kūnas,
trečias – Spera. Vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės, ir to kunigaikščio vardas susijungė su upės vardu, kuri vadinosi Jūra, o kunigaikščio vardas – Barkus, tai tas miestas imtas
vadinti Jurbarku.
Vidurinis sūnus Kūnas atsikėlė prie Nevėžio upės žiočių, kur įteka į Nemuną, ir įkūrė miestą,
pavadino jį pagal savo vardą Kauno miestu.
O trečias sūnus Spera keliavo tolyn per girias į rytus, kur saulė teka, ir persikėlė per Nevėžio upę ir
per trečią upę – Širvintą, aptiko ežerą, dabinamą pievų ir įvairių medžių, pamėgo tą vietą, apsigyveno
prie to ežero ir tą ežerą pavadino savo vardu – Spera."
Esmė slypi tame, kad visos tos panemuniškos pilys tartum kartoja Palemono žygio iš Romos į naująją Tėvynę - Litalaniją/Litubą - LIETUVĄ, trajektoriją. Štai būtent čia susikerta lietuvių kilmės iš romėnų teorija (irgi renesansinė) ir Renesanso plastika. Nors kita vertus, tame lietuviškame (ir taip pat žemaitiškame, bei palemoniškajame-romėniškame) Renesanse esama daug gotikos.
Gotiškai renesansinis (o ir manieristinis) yra vienas iš dviejų išlikusių bokštų (o būta juk jų net keturių).
 |
| Vakarinis Panemunės pilies bokštas. Atkreipkime dėmesį į langų ir jų apvadų rinkinį. Nuo gotikos iki simbolizmo. |
 |
To paties bokšto grindys. Beje - žemiau (cokoliniame aukšte) yra karceris - toks šulinys, į kurį Eperješai ir visi kiti mesdavo savo aukas.
Plytos su gotikiniais braukais, bet jų rišimas - renesansinis |
 |
| Liepsnos pavidalo (beveik tiudorinė) arka rytinio korpuso durų archivolte. |
 |
| Latrina - arba tiesiog "šikinykas" (jo išeinamoji) šiauriniame korpuse. |
 |
| Latrina (iš vidaus) vakariniame korpuse. |
 |
| Vienas iš vakarinio korpuso rūsių. Tipiškas gotikinis renesansas. |
 |
Štai abu likę bokštai - renesansinis tinkas, koloritas ir didybė (paprastumas, monumentalumas, karingumas - ar ne Palemono romėniškos dorybės?).
Ir stovi jie kaip romėnų didžiavyriai... Dar pagalvojau - 4 buvę bokštai: kaip Palemonas ir trys jo sūnūs (Borkas, Kūnas, Spera). |
Pirmojo bokšto viena iš akių -
 |
| Jūrų žirgai Panemunės pilies kokliuose -it tas Palemoniados ženklas... |
 |
| Amūras - irgi iš Italijos. |
 |
| Jonušo Eperješo - pilies statytojo krosnies likučiai (arba didybės fragmentai). I - tai IANUSZ, E - tai EPERJASZ. |
 |
| Šiaurinis korpusas ir jo langai. |
 |
| Ir jo dirbtinė rustika bei renesansiškai pilkas tinkas (Maloniam Skaitytojui dar noriu priminti, kad ištisinis išorės sienų tinkavimas atsirado būtent Renesanse). |
Dabar pereikime link klasicizmo (jau XVIII ir XIX amžių, kuomet Antano Gelgaudo dėka ši pilis tapo lietuvių giminės nuosavybe) ir vakarinio korpuso (jis atsirado plečiant renesansinius pavidalus). Jame išlikusi sieninė tapyba taip pat netiesiogiai komentuoja jeigu ne Palemono, tai itališkųjų lietuvių - Romos istoriją.
 |
| Galerijos... |
 |
| ...ir anfilados. |
 |
| Antrojo aukšto galerija. Mediniai perdenginiai, pusapskritės arkos. |
 |
| Romėniški frizai... |
 |
| ...palemoniškos procesijos ir apeigos. |
Bet grįžkime prie Renesanso ir Pilies...
 |
| Bokštai - tartum karių rikiuotėje išsiveržę vadai. |
 |
| XVII amžiaus pradžioje šis - vakarinis korpusas, buvo tik gynybinė siena. Karceris - to bokšto apačioje. Matyti jo langelis, per kurį šviesa į kalėjimą patenka kokiai dvidešimčiai minučių. |
 |
| Žvilgsnis nuo šiaurinių kalvų. |
Ji didelė ir didinga -
 |
| Didybės Piliai prideda ją laikantis kalnelis. Romantika - bet ar lietuviškas Renesansas nebuvo toks? |
Tartum renesansiniai apmąstymai apie Lietuvos (Didžiosios Kunigaikštystės) praeitį..
 |
| Žvilgsnis nuo atspindinčių tvenkinių. Dešinėje - saleziečių vienuolyno (iš Pirmosios Respublikos laikų) ledainė. |
 |
| Čia - paskutinis žvilgsnis iš šiaurvakarinio Pilies bokšto į Nemuno slėnį. Buvo vasaris, bet vėjas ir lietus (vienas audros nuverstas medis vos neužmušė šių eilučių autoriaus). Turbūt ne ką geriau matė bei patyrė iš saulėtojo Miesto į naują Tėvynę atvykę palemonidai. Tai mitas, bet gal kiekvienoje legendoje slypi krislelis tiesos? |
