hurdahurda

Viskas šiame pasaulyje ir šiame gyvenime yra susiję ir vieninga. Nežinau, galbūt tai tik virtinė visokiausių sutapimų, o gal tai nežinomų jėgų susimuliuotos ar surežisuotos situacijos. Apsilankęs ir lankydamasis menininkų studijose, pradedu vis labiau ir labiau tikėti visapusiškomis subordinacijomis, determinizmais ir apropriacijomis. Vienu žodžiu – horizontaliais, vertikaliais, hierarchiškais ir kitokiais ryšiais!

Štai, kad ir I.Ercmonaitės atvejis. Sutarėme susitikti savaitgalyje, jau į pavakarę. Tai buvo sekmadienis, maždaug šešios valandos vakaro. Jakšto gatvėje, kaip visame Centre, Naujamiestyje bei Vilniuje pradėjo skverbtis sutemos. Taip, taip – skverbtis, nes ypač rudens laike tamsa regisi sėlina, sunkiasi, liejasi kažkur iš žemės gelmių, senų namų rūsių ir palėpių. Būtent tokiu pasirodė namas su chimeromis – buvusioji Vytauto Didžiojo (lenkų laikais) gimnazija Jakšto gatvėje. Einant šio pastato koridoriais – klaidžiais labirintais („Iki šeštos valandos būna atrakintas šoninis įėjimas, tada būna patogiau“), persekiojo įmantri mintis, kad šviesiu paros metu tamsa būtent čia ir tūno, vampyriškai slėpdamasi nuo ryškios saulės šviesos ir vidurdieniško šurmulio. Susitikimo laiką galima vadinti sutapimu ar atsitiktinumu – tačiau esmė slypi tame, kad I.Ercmonaitė būtent tokiu metu ir pradeda tapyti: „Dabar pradėjau dirbti, laiko būna tik vakarais, o ir šiaip ateinu daugiau po pietų“. Čia dar reikia patikslinti, kad I.Ercmonaitė savo studijine erdve dalinasi su kita jaunosios kartos tapytoja – Kristina Ališauskaite („Kristina mieliau dirba prieš pietus, aš – po jos. Nes kai būname čia kartu, tai daugiau praplepame“). Ir dar būtina pastebėti – išėjo tos sutapimas, kad rašant šiuos žodžius I.Ercmonaitė pradės kraustytis iš šios studijos (kurioje dirbo nuo pavasario – nepilnus metus). Gimus vaikui ir pradėjus dirbti laiko apibrėžtą darbą, menininkė nusprendė, kad kol kas atskiros studijos nuomoti neapsimoka („Pažadėta, kad namuose bus išskirtas atskiras kampas – gyvename dviejų kambarių bute“).

Taigi, I.Ercmonaitės studija jau yra istorija...

Paklausta, ar dirbtinė šviesa ir tik vienas langas kambario gale (taigi – studijos architektūrinė erdvė yra geometriškai elementari) netrukdo tapybai, Indrė pasakė, kad ne: „Juk netapau iš natūros“.

Esminis sutapimas slypi ne tik laike ir prieblandoje, bet ir lyg kažkieno sudiriguotoje tapytojos mąstymo struktūros ir jos darbinės aplinkos koreliacijoje (ryšyje – jeigu ką). Indrės tapomi dalykai, visos kompozicinės sistemos tarytum žodis žodin kartoja tą terpę, kuri sukasi lyg aplink ašį (menininkės sąmonę), aidu „nukopijuodama“ tapybinį modelį. Tai ir patys motyvai, ir spalviniai sprendimai. Čia tik belieka pridurti, I.Ercmonaitė kaip tapytoja yra „pamišusi“ dėl kelių dalykų – semantikos (ženklo) ir pačios tapybos (kaip potėpio tepimo) bei integralaus jų santykio. Visa tai primena ženklo ir spalvos kelionę – neatsitiktinai I.Ercmonaitės vaizdiniuose gana dažnas yra kelio, kelionės (ir ne bet kokios, o vandeninės) motyvas, o šioji studija taip pat primena per trigonometrinių schemų ir demoniškų (apie juos dar bus užsiminta) atspalvių plaukiančią laivę – kuo tikriausią Charono eldiją.

Chimera kaip atraminė detalė ir puošmena. Pastato (A.Jakšto 9, Vilnius) detalė. Kai lankiausi I.Ercmonaitės studijoje ir stovėjau, jos laukdamas, šalia sėdėjo kompanija ir gėrė alų. Kita (užsieniečiai - regis slovėnų ultros) myžo ant Lukiškių poliklinikos tvoros. Tokios tad demoniškos miesto grimasos czara godzina metu... Bet šiaip tokių fizionomijų (tik transformuotų ir kitaip išverstų - visom prasmėm), galima pamatyti ir I.Ercmonaitės tapyboje...

Tamsūs ir klaidūs koridoriai, einant į I.Ercmonaitės studiją. Priekyje - ne, ne vaiduoklis, tai tapytojos šešėlis.

Durys į studiją. Kultūrinis palimpsestas, konceptualus (pačia siauriausia prasme) kadravimas ir struktūrinis konstravimas (gal ir de-konstravimas) - dalykai, nesvetimi I.Ercmonaitės kūrybai, yra užprogramuoti jau ant durų.

Lubos su pagrindiniais studijos šviesos šaltiniais - langu (natūralus apšvietimas) ir dienos šviesos lempa (dirbtinis reikalas). Studija siaura kaip vagonas, arba grabas (čia dar menasi Salomėjos Nėries potyriai Motiejaus Gustaičio celėje Lazdijuose). Dar vis laužau galvą - kas čia galėjo būti lietuviškos gimnazijos laikais lenkų okupacijos metais - metodinis kambarys, garderobinė, kabinetas?

Žvilgsnis, įėjus į studiją, kairėn. Darbo fragmentas (viršutinė dalis) - jis buvo vasarinėje parodoje ("JIE") Pamėnkalnio galerijoje.

To paties darbo apatinis segmentas.

Žvilgsnis, įėjus į studiją, dešinėn. Irgi darbas iš tos parodos. Tapybinis žvilgsnis, pastozinės faktūros, egzistenciniai impasto virpėjimai.

Dar vienas žvilgsnis dešinėn ir dar viena lempa. Apačioje (užrašas JIE) - nerealizuoto plakato fragmentas. "Užrašiau aliejiniais dažais tą užrašą ir norėjau, kad matytųsi, kaip nuo dažo atsiskiria aliejus".

Žvilgsnio kelionė toliau. Drobės ir porėmiai. "Šiaip čia yra K.Ališauskaitės pusė, dabar tik ištraukiau savo darbų daugiau".

Kėdė tapybai, dėžė daiktų kraustymui iš studijos, darbas iš parodos "JIE" (irgi apie dažo, teptuko, paletės, tapybos ir kultūros keliones), "praklijuota" drobė. "Drobes labiau šaudau prie porėmio, klijuoju tada, kai būna Kristina".

Dėžė kraustymui. Pagalvojau, kad tas lipnios juostos glėbis, karštai ir aistringai suspaudęs kartono konstrukciją, kažkuo taip pat primena I.Ercmonaitės tapybą, neretai sudarytą iš struktūrinių juostų (kaip surišėjų) ir dažu alsuojančių ploktumų.

Langas ir palangė.

Arbatinis, puodeliai, arbata - beveik kiekvienos tapybinės studijos atributas.

Kėdė su I.Ercmonaitės švarkeliu. Indigo, man regis, galėtų būti tipiška "ercmonaitiška" spalva.

Grybukai - "man jie labai skanūs".

Muzikos šaltinis. Buvimo metu grojo - kažkas iš elektronikos, drumenbeiso ar panašiai.

I.Ercmonaitė savo studijoje.

Linoleuminės grindys, tapytojos bateliai ir langeliai - kažkas panašaus ir tapyboje.

"Molbertas" - dėžė, ant kurios statomas paveikslas tapymo metu.

Paletė ir priemonės.

Tapymo priemonės ir tapymo "špargalkė" - lapelis su "demonų iškvietimo ženklais".

Lapelis - tapybos "sufleris".

"Šiuos darbus tapau parodai. Bus paroda, skirta Baltijos kelio metinėms. Aš irgi dalyvavau Baltijos kelyje. Susipykau su močiute ir šaukiau - "eisiu pėsčiomis į Vilnių. Ji man sakė, irgi pyktelėjusi - 'tai ir eik'. Tiesiog patinka tos formos ir brėžiniai. Turiu jau šiomis dienomis priduoti parodai, tai šturmuoju. Tik sluoksniai blogai džiūsta. O ir noriu tamsias dėmes tepti - man patinka graduoti nuo tamsaus iki šviesaus. Galbūt pavadinsiu 'I'm phantom'. Toks darbas yra internete ir kažkodėl tose programose, kur galima dalintis vaizdais, jį persiuntė ne vienas vartotojas".
Aš, savo ruožtu, pagalvojau, kad tikrai - bet kuris pyktis, barnis ar agresija ir yra ne kas kita, kaip demonų iššaukimo ritualas. Ir nereikia tų schemų bei kombinacijų. Dar prisiminiau keistuolį Imperatorių Rudolfą Kažkelintąjį, prieš daugiau nei dešimtį metų vaikščiojusį po Vilnių pentagramomis ir kitokiomis magiškomis trajektorijomis - "tam, kad miestas būtų atkerėtas".

Senesnis darbas ir dar tapoma kompozicija.

Net krosnies, esančios koridoriuje, grafinė (ir semantinė?) struktūra primena I.Ercmonaitės tapybą - stačiais kampais susikertančios linijos, apskritimai, toninės gradacijos etc.

Evakuacijos planas ir sienų dekoras - irgi kažkas lyg iš I.Ercmonaitės tapybos. Kontekstinės apropriacijos.

Laiptai žemyn, link laukujių durų - motyvai irgi "ercmonaitiški".

Adasą Skliutauskaitę pažįstu labai seniai – nuo vaikystės.

Nes tas, kas savo mažomis dienomis vartė ar (išmokęs) skaitė šios dailininkės iliustruotus Ramutės Skučaitės Žvangučius (pirmas leidimas – 1976 m.) ir, negana to, juos pamėgo ar tiesiog mėgo, tam ši dailininkė tikrai yra sava.

Nekalbėsiu čia to, kad Adasa yra ir lengvai bendraujanti, ir trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Pabendravus su ja, jautiesi, lyg būtum dar kartą pervertęs mėgstamą knygą ir pasisėmęs iš jos gerų dalykų. Dar pasakysiu, kad kita man taip pat labai patikusi knyga – Šarlio Pero Raudonkepuraitė (1985 m.).

Buvau jau gana didelis, o ir pasaka šimtus tūkstančius kartų girdėta bei skaityta, kad stebintų tekstas, tačiau iliustracijos padarė įspūdį. Viliojo ir svaigino paslaptis, gilumas ir virpėjimas (tokios yra stipriosios A.Skliutauskaitės kaip menininkės savybės).

Kuomet paprašėme leidimo apsilankyti studijoje, Adasa tik numojo ranka:

„Kad neturiu aš jokios studijos. Kuriu namuose. Ir nėra ten ko nors ypatingo“.

Bet labai laisvai sutiko ir laukė mūsų saulėtą eilinio rugsėjo rytą su kava, pyragu ir nedidele taurele konjako – nuotaikos pažvalinimui.

Paskui paaiškino, kodėl neturi studijos: „Gimė vaikai, pradžioje vienas, po keliolikos metų kitas. Nebuvo laiko su tomis studijomis, juk reikėjo rūpintis, negalėjau imti ir išeidinėti iš namų į kitą erdvę“. Dar pridūrė, kad jai labai patinka, kad turi savo kūrybinį kampą (iš tiesų kelis – visas keturias kertes) namuose ir gali dirbti kada nori. „Štai, labai kartais būna gerai ką nors nupiešti prieš gulantis...“.

A.Skliutauskaitės namuose, jos kūrybinėje laboratorija esama keleto „cechų“.

Štai, tik įėjus ir pasisveikinus, ji pakvietė į svetainę. „Susipažinkite su mano lėlėmis“. Lėlės buvo visur – lentynose, ant komodos, prie veidrodžio, ant lovos ir kėdžių. Didelės, mažos, siūtos pačios Adasos (jų dauguma – „Man patinka nuolat kažką siūti, siuvinėti, ką nors adyti, taisyti ir panašiai“).

Neatversiu didelės paslapties, pastebėdamas, kad lėlės yra panašios tiek į Adasos kūrybos personažus, tiek į ją pačią. Kaip vienos šeimos, giminės nariai būna jungiami kokio nors bendro fizinio bruožo, taip lėles, personažus ir pačią Adasą vienija didelės akys...

Kūrybinė A.Skliutauskaitės erdvė – tai vienas kambarys. Prie durų – veidrodis. Viename, šviesiausiame (bent ryte) kampe – prie lango – siuvinėjimo stalelis (Adasa siuvinėja piešdama ir tapydama, ir atvirkščiai piešdama siuvinėja). Kitame kampe – molbertas su dažais, teptukais ir viskuo, ko reikia tapant ir piešiant. Čia dar pastebėsiu, kad Adasa yra pilkos spalvos dainė (taip ji vaizdingai nusakė save – po to smagiai nusijuokė ir pasakė kokį juokelį). Pilka linija, tokia pati dėmė ir visos įmanomos pilkumos-linijos-dėmės variacijos – tai A.Skliutauskaitės stichija.

Kuriama Adasos studijoje nuolat, jos aplinka regisi lyg paimta iš minėtųjų Žvangučių ar Raudonkepuraitės.

"Kur čia ta, didžiapapė?" - pasakė Adasa, traukdami lėlę iš lentynomis su stiklinėmis durelėmis.

"Šita tai tokia liūdna. Na, gal ne liūdna, susimąsčiusi, užsisvajojusi".

Lėlės ir visa kita ant grafikos komodos.

Pagalvojau, kad šitos lėlės veidas - iš senų laikų. Šiek tiek primena pačios Adasos mamos fotografiją (žr. žemiau).

Lėlės, kaip iš Anderseno.

Molinės lėlės ir medinis manekenas piešimui (su Adasos personažų veidu).

Žurnalinis staliukas "lėlių kambaryje - svetainėje. Cukermanas ("Ach, tas mano 'Cukermančikas' - draugiškai tarstelėjo Adasa), Cortasaras ir kitos knygos.

Kažko laukiančios.

Minėtoji lėlių lentyna. "Didžiapapė" - antroje lentynoje iš apačios.

Viena nutapytoji lėlė. "Lėles dabar tapau".

Piešiniai buvusiame brolio kambaryje.

Stelažai su tapyba ir piešiniais.

Paskui svetainėje prasidėjo grafikos peržiūra ("Einame grafikos pažiūrėti, kad negalvotumėte, jog tik chaltūrinu"). . Lakštai buvo traukiami iš komodos - greitai, ir komentuojami. "Man labai patinka litografijos technika.... Šiaip labai sudėtinga. Piešdamas ant akmens, turi įsivaizduoti, nuspėti, apskaičiuoti, koks bus galutinis rezultatas... Dažnai važiuodavau spausti į Minską. Ten jie visi tokius realizmus darydavo, o mano visai kitaip. Nelabai suprasdavo".

Tikra pilkų spalvų muzika.

"Čia sūnus". O aš pagalvojau, kad ir ta lėlė, už atspaudo, labai panaši.

1980 m. darbas. "Tais laikais buvo mada nepalikti nei vienos tuščios vietos - viską užpildyti!".

Personažas.

Iliustracija Grigorijaus Kanovičiaus kūriniui. Kokia linijos ir dėmės dermė ir gyvumas!

Vaikiškos iliustracijos.

Raudonkepuraitės iliustracija. "Nors atspausdino prastai, nekokybiškai". O mano atmintyje iki šiol likęs naujos knygelės popieriaus kvapas ir impresionistiškai virpanti linija. Pasaka, jauki kaip naminis sausainis...

A.Skliutauskaitė verčia naujais perleistus Žvangučius. "Joje, kaip ir kitose vaikiškose eilėraščių knygelėse, bvoo privaloma ką nors dėti apie partiją, raudoną spalvą ir panašiai".

"Mano pirmoji iliustruotoji knyga. 1955-ieji. Kad pavaizduočiau MTS - Mašinų ir traktorių stotį, važiavau piešti į Vievį." Paklausta - ar sunku buvo iliustruoti, atsakė: "Viena mano draugė baltarusė (jau mirusi) vis sakydavo 'Ja komponuju, komponuju'. O man apie kompoziciją nereikėdavo specialiai galvoti - viskas savaime susidėliodavo".