Jeigu patį Videniškių miestelį (su bažnyčia ir vienuolynu) laikytume šios žemės centru - kuo tikriausia Giedraičių "imperijos" (iš tiesų - kunigaikštijos) bamba, tai Liesėnų piliakalnis (mitinis giminės lizdas) būtų vienoje pusėje, o Baltadvaris - modernusis familijos bastionas - kitoje.
Dar reikėtų pridurti, kad visai netoli Liesėnų, už Velniakalnio, Siesarties upės slėnyje taip pat įsikūręs Žižmaukos (arba Žižmavos) dvaras.
Tokia orientacija yra visiškai teisinga, turint omenyje tą faktą, jog į Baltadvarį iš tiesų galima įžengti nuo Videniškių pusės - iš kitų šonų rezidenciją juosia kaspiniškai (arba kaip kokia kontušinė juosta) išsirietusi Siesartis.
Pamažu artėjant link Baltadvario, jis regisi paslaptingai ir šiek tiek bauginančiai - lyg prie žemės prisispaudęs tykantis žvėris. Vietai didybės suteikia reljefas - prieigose esanti užpelkėjusi dauba (tereikia manyti, kad prieš kelis šimtmečius ten tyvuliavo vanduo) ir Siesartis suformuoja salą, kurioje atsiduria kalvelė su ant jos išdėstytais statiniais. Dar galima pasitelkti fantaziją ir išvysti, kaip balti mūrai veidrodiškai atsispindėjo vandens paviršiuje. Tas tos didybės tikrai buvo daugiau.
Dabar griuvėsiai, uždengti medinėmis pašiūrėmis, šiek tiek primena paprastus kaimo trobesius - daržines, klojimus, tvartus, tartum tvirtinant mintį, jog archaiškos konstrukcijos yra tai, nuo ko atsispyrė net kur kas įmantresnė vėlesnių epochų architektūra.
Dar pastebėjimas apie daubą - ši kompozicija kažkiek primena Liesėnų pilkalnio struktūrą (ten esama analogiško sprendimo) ir suteikia progos spekuliuoti apie tai, jog iš vienos piliavietės į kitą išsikėlę Giedraičiai perkėlė ir kraštovaizdį, prie kurio buvo prisirišę. Žodis "prisirišę" čia galėtų būti suvokiamas ir labai tiesmukai. Prisiminkime Motiejaus Strijkovskio aprašytą istoriją, kuomet Vytauto paniekintas ir pažemintas Daumantas Giedraitis Kaulio lauke (kuriame anksčiau buvo sumušęs kalavijuočius) įbedė ąžuolinį kuolą, šaukdamas: "Tu, kuole, sukis ir judėk kaip nori, vis tiek supūsi, o žemė liks amžinai!" [M.Stryjkowski, Kronika..., Warszawa, 1846, s. 319].
Baltadvario datavimo problematika yra tiesiogiai susijusi ne tik su klausimu - kada čia atsirado kunigaikštiškoji rezidencija, bet ir kas ją pastatė. Remiantis Arimeta Vojevodskaite, reikia pripažinti, kad tikrasis mūrinio Baltadvario statytojas turbūt yra Motiejus Marcelijus Giedraitis, o galutinė Baltojo dvaro atsiradimo vieta - XVI-ojo šimtmečio antroji pusė [
http://postilla.mch.mii.lt/Tevuzeme/teviske.htm], nors impusą naujoms statyboms galėjo suteikti dar šio tėvas Motiejus (tokiu būdu ir net mūro pradžia Siesarties vingyje paankstėtų bent jau keliais dešimtmečiais [
http://www.archeologijosdraugija.lt/itvirtinimai/piliakalnis.php?piliakalnis_id=32]).
Baltadvario pobūdžio klausimas yra labai paprastas - sutariant, kad šioji Giedraičių rezidencija buvo įtvirtinta (tą puikiai rodo iki šiol išlikusios pylimų liekanos), diskutuojama - ar tai buvo bastioniniai, ar kitokie įtvirtinimai.
Visa tai matyti rekonstrukciniame Žybarto Simonaičio plane (pagal išlikusius inventorius fiksuojančiame 1628 metų situaciją), kurio autorius, remdamasis bastioninių įtvirtinimų logika bei asmeniniu spėjimu, nurodė galimas net ketverias bastionų vietas (pripažindamas, kad tokiai prielaidai reikalingi gilesni tyrimai).
Kitame rekonstrukciniame Baltadvario piešinyje [abi iliustracijos iš - I.Vėliūtė, "XVI-XVII a. fortifikacijos raidos atspindžiai Lietuvoje", Karo archyvas, t. XVII, Vilnius, p. 50-51] tie bastionai nėra nurodyti - tačiau aiškiai yra pabrėžta gynybinė viso komplekso funkcija.
Net be rekonstrukcinių piešinių ar archeologinių-architektūrinių tyrinėjimų - tiesiog plika akimi matoma kompozicinė Baltadvario struktūra - visų pirma planavimas, rodo nuoseklią įtvirtintų dvarų tradiciją, egzistavusią bent jau nuo XV-ojo šimtmečio plačiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir su ja personalinės bei valstybinės unijos ryšiais susijusios Lenkijos Karūnos žemėse.
Aišku - galbūt nereikia apsigauti - prieš mūsų akis stūkso keleto (realiai - dviejų) mūrinių pastatų griuvėsiai, šiaurinio pylimo liekanos (ypač aiškios ir didingos) bei aukščiau esančiame piešinyje 2-uoju numeriu pažymėto medinio bokšto akmeniniai pamatai.
Bet kas yra labai įdomu - beveik analogiškas sprendimas matomas kad ir šiame, Sieradzo (centrinė Lenkija) pavyzdyje:
Pirmoji, medinė pilis Sieradze buvo pastatyta XIV amžiaus pradžioje, gaisrus ir kryžiuočių antpuolius patyrusi tvirtovė buvo ženkliai perstatyta 1588 metais, vėliau įvairaus pobūdžio rekonstrukciniai darbai vykdyti iki XVIII amžiaus antrosios pusės (to laiko piešinį mes ir matome) [L. Kajzer, Zamki i dwory obronne w Polsce Centralnej, Warszawa, 2004, s. 40].
Analogija daugiau nei stulbinanti. Kai kuriais punktais sutampa abiejų objektų "biografijos", bet dar įdomiau, kad abiem atvejais turim tris pagrindinius gynybinę funkciją atlikusių dvarviečių architektūrinius elementus - įvažiavimo vartus, juos pridengiantį bokštą ir pagrindinį stačiakampio plano bei romėniškai lakoniškų (vis tik kalbame apie Antiką mylėjusį Renesansą!) formų "palocių". Nereikia net kalbėti apie giminingą planavimą.
Arba dar kitas - geografiškai ir kultūriškai galbūt artimesnis pavyzdys - Svisločės pilis. Tiksliau - maždaug apie 1654-uosius metus sudarytas pilies esamos būklės brėžinys (dabar saugomas Centriniame valstybiniame istorijos archyve Minske) ar būsimojo perstatymo projektas (tereikia priminti, jog Svisločė priklausė Boguslovui Radvilai, labai trumpai 1666-1667 metais - valdžiusiam ir Baltadvarį, o ši vieta Tvano metu pasižymėjo tuo, jog netoli nuo čia - Bobruiske, maskvėnų invazijos akivaizdoje rinkosi šauktinė LDK kariuomenė) [С.А. Сергачев, "Деревянный замок середины XVII в. в Свислочи", Архитектурное наследство, t.
30, Москва, 1982, c. 33]). Ir vėlgi turime labai panašią situaciją - Svisločės ir Beržūnos/Berezinos sankirtoje, ant kalnelio esanti pilis buvo sudaryta iš kelių esminių komponentų - įvažiavimo vartų, L raidę sudarančių dviejų korpusų ir bokšto, vainikuojančio jų sankirtą.
Tuo atveju, jeigu šis brėžinys konstatavo esamą būklę (tuomet tai buvo mediniai statiniai), tai būtų puikiu įrodymu, kad panašūs principai galiojo ir medinėje, ir mūrinėje gynybinėje architektūroje bei, kas gal net svarbiau - teigtų tokios tradicijos patvarumą. Kaip ten bebūtų - Baltadvaris - tai ne joks unikumas ar išskirtinis atvejis, o egzistavusį kontekstą teigiantis precendentas.
Dabar įženkime į vidinę Baltadvario teritoriją.
Dešinėje esanti pašiūrė dengia buvusius įvažiavimo vartus, kairiau matyti bokšto liekanos.
Štai tokia sovietinių laikų nuotrauka iš asmeninio archyvo. Tos gonkelės - tai Tarpukaryje čia įsikūrusio valstiečio pirkios fragmentas. O priešais - vartų arka...
Vartų interjeras. Vartai buvo dviejų aukštų, antrajame (neišlikusiame) būta erdvės, vadintos "koplyčia", "sale", "kabinetėliu", ilgainiui virtusios tiesiog sandėliu.
Pietinė vartų interjero siena - matyti skliauto fragmentas. Žinoma, kad abipus įvažiavimo arkos būta po patalpėlės [Ž.Simonaitis, "Videniškių pilies architektūros ir fortifikacijos tyrimai 1987 m.", Videniškiai - kunigaikščių Giedraičių tėvonija, p. 53]
Šiaurinės sienos fragmentas. 1695 metų inventoriuje čia buvusi patalpa fiksuota kaip dvaro daboklė [Ten pat].
Vartų pastato ambrazūra. Tie patys inventoriai yra įamžinę, jog Baltadvario vartai, orientuoti į Rygos-Vilniaus traktą, buvo ginkluoti smulkaus kalibro patrankėlėmis [Ten pat].
Vaizdas į pirmąjį (iš tiesų) Baltadvario kiemą nuo įvažiavimo vartų. Tokį jį matydavo įvažiavę. kairėje - pirkia ir dešinėje esantys du ūkiniai pastatai - Tarpukario sodybos reliktai. Pagrindinis rūmas, užbaigiantis pylimą (kitame jo gale - bokštas) - giliau. O ten kur medžiai - srūva Siesartis.
Būklė vasaros metu. Tereikia banaliai pridurti, jog ne pačias geriausias dienas (dabar juk klesti tik Valdovų rūmai ir keli kiti rūmai ir dvarai) išgyvenančio Baltadvario liekanas dėkingiau yra apžiūrėti ne žolinguoju ir lapinguoju sezonu - tada iškyla bei išryškėja daugiau žemės nelygumų, slepiančių būtovę.
Pagrindinis Baltadvario korpusas. 1628 metų inventoriuje rašoma, kad jis buvo dviejų aukštų. Pirmajame aukšte buvo įvažiavimo "broma" ir trys gyvenamosios patalpos, antrajame - trys "baltos" ("švariosios") pirkios - menės. Būtina priminti, jog 1630 metais, skolų kamuojami kunigaikščiai Giedraičiai (Mauricijus Kazimieras) Baltadvarį perleidžia Leonui Sapiegai, Sapiegos - B.Radvilai, pastarasis Andriui Kosakovskiui, iš šio 1679 metais valdą perperka Ona Butlerienė iš Giedraičių, kol galop naujasis šeimininkas - Teofilis Pliateris 1695 metais visa tai perleidžia augustinjonams (įsikūrusiems iki rusų okupacijų ir represijų) .
Štai toks vaizdas iki padengimo mediniu sarkofagu. Kairiau - patekimo vidun arka, dešiniau - stačiakampis langas.
Bandant įsivaizduoti - kaip atrodė pagrindinis Baltadvario korpusas, galbūt reikia turėti omenyje dokumentuotą faktą, jog XVI amžiaus pabaigoje - XVII amžiaus pradžioje Videniškiuose aktyviai veikė švedų amatininkai (plyčiai, mūrininkai). Tad verta užmesti akį į kelis bendralaikius pavyzdžius.
O jų yra nemažai.
Štai, pavyzdžiui - Akeshovo rūmai (1650 metų situacija) Švedijos Aukštaitijoje - Upplande. Dešiniau taip pat dviejų aukštų korpusas (su bokšteliu centre). Struktūra labai paprasta - stačiakampis gretasienis, dengiamas piramidinio stogo.
Arba dar artimesnis švediškas gentainis - Ellinge rūmai Skanijos regione, sudaryti iš kelių korpusų. Analogiški Baltadvario "palociui" jų siluetai (ir šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į toliau nuo mūsų akių esantį korpusą, su centre įkomponuota įėjimo arka).
Beje Ellinge ir Baltadvarį vienija baltas tinkas (Videniškių statiniui suteikęs ir pavadinimą). Vėlgi reikia įtempti vaizduotę ir tik pagalvoti - kokį įspūdį balti Baltadvario mūrai turėjo daryti amžininkams, įpratusiems prie sidabriškai pilkų medžio atspalvių arba retos raudonplytės gotikos.
Langas ir juodos plytos - gotikos reliktas. Visgi net Renesanse (ne tik gotikoje) tapybiškumas laikytas svarbia estetine kategorija...
Vidus.
Ambrazūros ir langai.
Pagrindinė arka - iš vienos ir iš kitos pusių...
Dešiniau - užmūryta renesansinė arka, kairiau - nusileidimas į rūsius.
Rūsiai, cilindriniai skliautai...
Pagal padavimus (o jais galima tikėti, bet ir abejoti - pats pamenu, kad mano darželinėje ir pradinėje vaikystėje Alytuje rimtais veidais kolegos pasakodavo apie požeminį praėjimą po Nemunu iš vieno kranto į kitą - netgi būdavo kažkieno draugo draugas, "tikrai matęs ir net praėjęs") rūsiai jungė Baltadvarį su Videniškiais.
Mūsų dienomis rūsių skliautai yra išgriuvę. Lauke labai aiškiai matyti sugriuvimų krateris...
Antrasis kiemas - esantis už pylimo ir pagrindinio (ar tiksliau - mūrinio) korpuso. Būtent pro pastarajame įrengtą arką būdavo patenkama į šį "daržą" ir jame buvusį medinį rūmą. Iš tiesų - dar neaišku, kuris - mūrinis ar medinis buvo svarbesnis. Medinis Baltadvario rūmas buvo dislokuotas ten, kairiau, tos pušies fone - jame būta net "auksinės" salės. Kad gyvenimas virė būtent mediniame rūme, tegalima argumentuoti Pauliumi Galaune ir jo perfrazuotu Kazimierzu Moklowskiu:
"Lietuvių pamėgta medžio statyba ilgainiui tapo patogumo ir sveikatos idealu; senovėje, kaip sako K.Moklovskis, sodietis ir bajoras bijojo ligos, kai jiems tekdavo gyventi mūro statiny. Senuose ūkio patarimuose ir receptuose pilna įspėjimų prieš mūro gyvenamąjį namą. Iš pamėgimo Lietuvoje medinio gyvenamojo namo užsiliko iš praeities anekdotiškas, bet, manoma, tikras atsitikimas. kažkoks Lietuvos bajoras turėjo vyksti Toskanijon išgauti palikimą. Išsigandęs jis žinios, kad ten nesą medinių dvarelių. Niekais nueitų palikimas, jeigu begyvendamas mūro namuose įgausi ligą. Todėl pasiėmė bajoras su savim dailidę, kuris Toskanijoj pastatydino bajorui medinį dvarelį, o sau namą, kurs dar XVIII amžiaus gale buvo italų žingeidumo objektas. Ir šiandien lietuvis nemėgsta plytų statybos dėl, anot jo, drėgnumo ir šaltumo" [P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930, p. 41.].
Apžėlęs ir sunkiai peržengiamas "daržas" vasaros metu. Belieka pridurti, kad jį saugojo Siesartis ir aštriakuolių tvora.
Štai gynybinis pylimas vasaros metu -
O čia jis žiemą - monumentalus ir didingas. Pašiūrė su mūriniu rūmu:
Pylimas, rūmas iš kampinio bokšto-sargybinio pozicijų -
Žiemą labai aiškiai matyti bokšto apatinis segmentas su akmeniniu pamatu -
Tas pats pylimo linkis (einant nuo bokšto link vartų) vasarą ir žiemą:
Siesartis apačioje...
Einant iš Baltadvario link Videniškių (vėl belieka kartoti, kad Baltadvaris ir Videniškiai - tai lietuviškas El Eskorialo variantas, kuriame pilis ir vienuolynas, miestelis ir rūmai yra susijungę į vos ne Gordijaus mazgą).
Pačiame centre prie horizonto (ten kur dabar elektros stulpas) natūroje turėtų matytis išdidusis Šv. Lauryno bažnyčios bokštas.
O čia jau priešinga Videniškių pusė (seka tokia - einant iš Vakarų į Rytus; Baltadvaris-Videniškiai-Žižmauka su Liesėnais ir Velniakalniu) -
Taigi - senų medžių alėja, einanti lygiagrečiai su Siesartimi. Ji jungia Videniškius su Žižmaukos dvaru.
Štai ta pati medžių alėja jau Žižmaukoje.
O čia, kaip galima suprasti - dar sovietinės lentpjūvės "kranas" toje pačioje Žižmaukoje. "Tarybiniai piliečiai" kaip reta kas gebėjo apdergti praeitį.
Žižmauka - tai tokia tarkovskiškai stalkeriška aplinka su industriniais reliktais, silikatiniais tvartais ir senais kluonais.
Bei pats dvaras - mediniai jo statiniai.
Būtent čia, kaip galima suprasti, iš Baltadvario vėliau išsikėlė kunigaikščiai Giedraičiai. Maniškio žieminio pasivaikščiojimo metu iš pirkios išlindo vyras su plastmasiniu kibiru. Jis nepatenkintas išklausė mano pasiaiškinimų (nemoku visgi bendrauti su kaimo žmonėmis). Paskui atšilęs ir atsileidęs paaiškino, kad jo žmona yra iš garbingos Pisankų giminės (Pisanka - jokios dviprasmybės, nes lenkiškai tai yra Velykinis margutis; nors kita vertus - turint omenyje šalia esantį Velniakalnį - alkavietę ir Pizių - senąją lietuvių dievybę, galima suregzti romantišką istoriją a la Narbuttas), o per ją - tiesioginė Giedraičių palikuonė...
Tad Giedraičiai iš Hipokentaurų giminės dar gyvuoja. Ne tik pasakojimuose ir padavimuose. Šiuose medžiuose, griuvėsiuose, Siesarties slėnyje ir visoje Videniškių aplinkoje...
vartai.jpg)
