hurdahurda: Šviesa ir šešėliai, arba šiek tiek apie Vilniaus katedros gotiką ir klasicizmą

Riba bei distancija tarp gotikos ir klasicizmo nėra jau tokia ryški ir tolima, kaip kartais gali pasirodyti (bent jau save gerbiančiam ir gotikos netgi nekenčiančiam klasicistui). Ir Vilniaus katedra yra geriausias to pavyzdys. Ne tik dėl paties fakto, jog šis statinys pirminiame variante buvo pastatytas gotikiniu, o galutiniame - klasicistiniais stiliais.

Šiuos abu stilius (ir požiūrius į meną bei gyvenimą) vienija ir jungia dėmesys šviesai. Žinoma, galima samprotauti, kad gotikos meistrai visiškai kitaip suvokė tą šviesą (ir jos simboliką), o klasicistai - neva racionalesni, galbūt protingesni (sic!) - dar kitaip. Esą Viduramžiais šviesa tai buvo Dievo apsireiškimas mūsų žemiškajame pasaulyje, o Apšvietoje - gamtinis reiškinys ir nieko daugiau. Bet tai tik pa(si)aiškinimai ir pasiteisinimai. Simbolika, reikšmių skaitymas išliko ir gyvavo ne tik vis dar pamaldžiajame XIV amžiuje - egzistavo jis ir po kelių šimtmečių, neva triumfuojant Jos Didenybei Išminčiai (visi tiek XVIII amžiaus pabaigos kataklizmai, sukelti kuo tikriausių protinių užtemimų, lyg ir leidžia tuo suabejoti)...

Bet tai tik kalbos. Vilniaus katedros pastatas savo kūnu ir dvasia puikiai rodo ir demonstruoja, kaip vienoje vietoje ir laike puikiai sugyvena gotika ir klasicizmas, Vytautas ir Gucevičius. Esmė slypi tame, kad toji statinio struktūra, kokią mes patiriame net ir dabar, nėra absoliutus Lauryno Gucevičiaus nuoplenas. Taip - jis padarė labai daug. Jau vien tai, kad orderio elementai - kolonos ir piliastrai, rozetės ir kesonai, girliandos ir panoplijai šmėžuoja viduje bei išorėje - tai yra šio architekto nuopelnas. Vis tik bendroji struktūra - stačiakampis planas, halė (turime tris navas - šoninės siauresnės, vidurinė - platesnė), stačiakampiai masyvūs pilioriai (atraminiai stulpai, laikantys skliautus) yra atsiradusi 1419 metais, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas perstatė jogailiškąją Katedrą.

Laurynas Gucevičius po 1783 metų rekonstrukcijos pradžios daug ką keitė ir pakeitė, bet šalia tam tikrų architektūrinių dalykų nepakito ir vienas apšvietimo momentas. Vienų rugsėjo Šv. Mišių (Sumos) metu patyriau didelį atradimą. Jeigu konkrečiai - 11 dieną, sekmadienį, maždaug 12 valandų 45 minutės saulė pasisuko taip, kad šviesa nuo dešiniųjų (žvelgiant iš pagrindinio įėjimo pozicijos) piliorių viršaus "nusileido" žemyn ir apšvietė apatines kairiųjų piliorių pietines puses. Galima tai paaiškinti galbūt mistifikuotais, beveik fantazijos sferai paklūstančiais dalykais (ir tai būtų būdinga Viduramžiams), bet galima tai aiškinti grynai racionaliai - klasicistiškai, švietėjiškai - jog Gucevičius taip patvarkė ankstesnius gotikinius langus pietinėje Katedros sienoje, jog šviesa į vidų kristų labai teisingai ir tvarkingai, suformuodama kryžiaus ženklus (lango rėmo dėka) tiesiai po Pranciškaus Smuglevičiaus tapytų apaštalų kojomis.

Tačiau šioje vietoje vėlgi galima mistifikuoti ir pagalbon pasitelkti, kad ir pagoniškosios pajautos argumentus - esą langai sienoje suformuoti specialiai taip, kad rudens ekvinokcijos (arba slinkties link jos) metu, kurtų tą būseną.

Tos pačios krikščioniškosios mistikos požiūriu galima spekuliuoti Švč. Mergelės Marijos gimimo (rugsėjo 8 dieną) - Šilinių faktu ir aiškinti, jog Vytautas, skyręs labai daug dėmesio ir pagarbos Dievo Motinos kultui, statydamas Katedrą tą turėjo omenyje. Esą toji šviesa pagerbia tai...

Vilniaus katedroje rugsėjį, vidurdieninių Šv. Mišių (Sumos) metu galima sėdėti vien dėl meditacijos šviesos ir šešėlių tema. Akimis sekti ir regėti, kaip labai sparčiai, tiesiog minučių greičiu šviesa nusileidžia iš viršaus į apačią. Sekmadienį tas nusileidimas įvyko per pačią Žodžio liturgiją - kuomet iš Šventojo Rašto skaitė ištrauką apie Sūnų Palaidūną.