Yra dvi Mikalojaus Povilo ir Nijolės Vilučių studijos...
Bet pradžioje apie Vilučius. Kažkada, pristatydamas Nijolės parodą, gana maksimalistiškai ir kategoriškai pareiškiau, kad šių menininkų pora man primena Johno Lennono ir Yoko Ono tandemą (atidarymas vyko vieno iš bitlų gimtadienio metu, o Vilučių santuoka taip pat įvyko tomis dienomis). Nes menininkų poros nėra joks unikumas net Lietuvos meno scenoje, tačiau Mikalojus ir Nijolė yra unikalūs savo nepanašumu (paprastai kartu gyvenantys kūrėjai per ilgą laiką kiek supanašėja). Tokia priešybių vienovė. Būdami skirtingais (kaip diena ir naktis), jie yra labai artimi (lyg ta pati para). Ir jungia juos tiek vienodas emocionalumas (tegul ir išreikštas skirtingais meniniais būdais), tiek bendra studija...
Bet studijos, kaip minėjome, yra dvi.
Atėjus į šią, Mikalojus (kaip tik išeinantis pro duris) tarstelėjo:
- Reikėtų apsilankyti namuose - čia jau beveik nedirbame.
Vis tik bendro kūrybinio darbo pradžia ir epicentras yra pačioje tikrojo (tai yra - Senojo) Vilniaus širdyje - Pilies gatvėje.
Kadaise posesija, kurioje yra Vilučių studija, priklausė garbingai, ne vieną menininką Lietuvos dailės istorijai davusiai Römerių giminei. Kiemelis išsaugojo arkomis ir arkadomis vainikuotą XVII-XVIII amžių miesto dvasią.
Tereikia įeiti į kiemą (nuo XX amžiaus vidurio čia dirbo ne vienas lietuvių dailės klasikas)...
Ir užkopti mediniais, daugybės kojų nubrūžintais laiptais viršun - į antrąjį aukštą.
Tuomet pabelsti į nurodytą lango vietą (šis veiksmas primena apsilankymą paprastoje kaimo gryčioje - kur paprastai irgi beldžiama į verandos ar virtuvės stiklą).
Per su kaimynais dalinamą prieškambarį (pamąstykime - ar tai komunalinio sovietmečio ar bendruomeninių Viduramžių dvasios šešėliai?) patenkama vidun.
Tartum sargybinis duris saugo 1977 metų grafikos muškietininkų - Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno (Jaunesniojo) ir M. P. Vilučio plakatas (pieštas šeimininko) -
Vilučių studija dalijama į tris dalis (sektorius, zonas).
Pirmoji, tai - prieškambaris -
Antroji - darbo 'kabinetas" -
Erdvės nėra daug. Ji šeimyniškai kamerinė.
O viską vainikuoja (tartum biblijinė šėtra) šimtamečiai skliautai.
Vienas mano bičiulis kadaise aiškino, kad skliautai sukuria energetiškai ypatingą terpę. Netikiu tais visokiais ezoteriniais niekais, bet skliautai kūrybai (ir ypač bendrai) tikrai netrukdo. Jie sukuria specifinę atmosferą.
Skliautus papildo menininkų studijų atributai - gyvenimo ir kūrybos daiktai.
Kaip pastebėjo pati Nijolė:
- Taip, tai kažkuo primena šiame pačiame kiemelyje veikiančią sendaikčių parduotuvėlę.
"Viešojoje" studijos erdvėje dominuoja visur šmėkščiojantys vilutiški kūrybos fragmentai.
Paskliautėse it vasaros žolynai kabo kūriniai.
O šios darbinės teritorijos esminis taškas yra darbo stalas.
Jį vainikuoja papildomas (popierinis) skliautas, suteikiantis elektros šviesai (natūrali beveik ir nepatenka pro užtemdytus mažus langelius) paslapties ir, svarbiausia (menininkams) tolygumo.
Stalviršis. Čia ir dirbama...
Į dirbančius dailininkus žvelgia viena iš dukterų (kitos fotografija, kaip sakė Nijolė, kuriančius stebi kitoje studijoje).
Viskas (darbinis procesas) juk akivaizdžiai matyti - su daiktiniais įrodymais.
Vilutiškos kėdės.
Prieš jas stovinčios sofutės užklotėlis.
Aukščiau - inskripcija (tarsi iš Mikalojaus Povilo knygos).
Šone - komoda.
Joje - abiejų menininkų kūryba.
Už užuolaidos - dar vienas kambarėlis.
Pačiame centre matome Nijolės pieštą Dubysą. Kuo tikriausias lietuviškai-rytietiškas ritinėlis!
Vėlgi - skliautai ir įrankiai.
Žvakę (kad šviesos būtų daugiau) laiko Nijolė.
Išeiname, lydimi kūrinių ir gyvenimo daiktų.
...pusiaukelėje į mus žvelgia tamsusis studijos langas...
I
Išlydi durų kabliukas, Mikalojaus Povilo ir Nijolės Vilučių ne kartą spausta durų rankena...
Ir prie įėjimo į studiją net rudenį ištikimai augantys Senamiesčio šalpusniai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą