Nebedirbu K.Varnelio namuose-muziejuje. Lyg ir nereikėtų aiškinti ir dalintis tokiais - asmeniškai darbiniais dalykais. Kaip ir nebūtina girtis, kad šiuo metu darbuojuosi Vilniaus dailės akademijos muziejuje (šiam priklauso ir parodinės erdvės, pavadintos įpareigojančiu "Titaniko" titulu).
Bet gyvenime kartais dalykai susidėsto taip, kad regisi, jog nieko nėra antraeilio ir atsitiktinio.
Pirmosiomis darbo "Titanike" dienomis įtraukė parodos rengimo sūkurys - Kęstutis Vasiliūnas (vėlgi K.V.!) instaliavo ir eksponavo jau kažkelintąją knygos meno trienalę, dedikuotą įpareigojančiam (bet tikrai ne provokuojančiam - šiuo punktu nesutinku su gerbiamu profesoriumi) "Klaidos / Error" reiškiniui.
Toliau viskas, kaip turėjo būti - virš šimto menininkų iš viso pasaulio: japonai, vokiečiai, Aliaska, Australija, Čilė, tamsioji ir santūrioji Skandinavija. Žvėriška atranka, ne visi patenkinti, jaudulingas pasiruošimo procesas ir panašiai.
Asmeninės, personalinės nuomonės nepiršiu.
Tiesiog viską stebėdamas, mąsčiau - ką rinktųsi Kazys Varnelis? Dalykas labai paprastas - Čikagos profesorius labai vertino knygos meną ir jį propaguojantį Vilniaus profesorių. Geriausias to įrodymas - asmeninėje Kazio Varnelio bibliotekoje esama ne vieno egzemplioriaus iš ankstesnių Kęstučio Vasiliūno rengtų trienalių. Įspūdingiausias dalykas man - Rimvydo Kepežinsko Apokalipsės knyga, susiūta iš sovietinio aulinio ir sujungta mokyklinėmis medinėmis liniuotėmis (pinkfloidų Siena ir jų "vy daunt nyd nau edukeišon, vy dont nyd nou bos kontrol..." čia skamba ausyse be didesnių komentarų).
Tad "Titaniko" I a. salėje stebėjau tas visas daugiau nei šimtą knygų, mąsčiau - kas labiausiai tiktų K. Varnelio bibliotekai?
 |
| Ania Gilmore (JAV). Aleksandrijos biblioteka. 2009 tiražas 8, sendinta knyga, susukti ir apdeginti puslapiai, vaškas, šelakas, tušas, štampai Kita vertus - knygos "dekonstravimo", jos naikinimo elementai galbūt rodėsi estetiškai patraukliais vienam K.V. (kuratoriui - profesoriui Vasiliūnui), bet nepatikti kitam K.V. (prof. Varneliui), kaip bibliofilui mėgusiam net ir senas knygas gerais, nesužalotais pavidalais |
Manau (atitinka forma, medžiagos, turinys, koncepcija), kad tam ypač tiktų Varšuvoje gimusios amerikiečių menininkės Anios Gilmore Aleksandrijos biblioteka (2009 metų opusas). Čia viskas pataiko į dešimtuką - tai, kad išsaugota vartomos knygos struktūra (bet į ją inplantuotas dar senesnis papirusinio ritinėlio formatas - o juk supjaustyta knyga kadaise padarė tokią pačią revoliuciją, kaip dabar - visi tie elektriniai skaitymo aparatai - ar verta juos vadinti knygomis - kito pokalbio tema), kad kalbama apie istoriją - kažkokie piktavaliai (Cezaris, krikščionys, musulmonai, laikas, aplinkybės?) tą biblioteką - anų laikų žmonijos duombazę sudegino, bet jos idėja (bibliotekos kaip pasaulio modelio) liko iki mūsų dienų. Bet koks kompiuteris, prijungtas prie pasaulinio tinklo su tais visokiais skaipais ir veidaknygėmis, priėjimais prie vikilyksų ir gūglbukų - juk ir yra Aleksandrijos biblioteka, tik, atsiprašant, kitoje rankoje...
Ai, bet man ta knyga pasirodė miela tuo, kad gražios spalvos, taip pat XIX amžiaus nedidelio knygelės formatas... O dar tie mieli susukimėliai! Juk dažnai (čia kalbu apie tuos, kurie skaito juodomis raidėmis ant balto popieriaus išdėstytus tekstus) skaitydami, beveik ar tiesiog automatiškai (kaip tekstas rodosi ypatingai įdomiu) imame ir pradedame sukti puslapius, it kokius bygudukus (gal čia mumyse atgimsta Aleksandrijos degintojų instinktai?)...
Dar keletas egzempliorių, kurie man paliko didelį įspūdį (nors jų būta ir daugiau - praktiškai visi). Čia kažkaip "užsiroviau" ant vokiečių, vengrų ir japonų (juk viename regione atrastas popierius, kitame - spauda) -
 |
| Barbara Beisinghof (Vokietija). Tau Blau. 2013 tiražas 38, rankų darbo popierius iš lino, medvilnės ir kanapių, ofortas, vandens ženklai, tapyba Šiaip šitas darbas - su iliustracijomis a la 50-ieji, man pasirodė labai mielas... |
 |
| Erich Paproth (Vokietija). Pelenai. 2013 rankų darbo popierius, pelenai Su šiuo darbu net keliese mes apsigavome - galvojome, kad tai metalas. O iš tiesų - pelenai... |
 |
| Eszter Bornemisza (Vengrija). Rinkinys nepavykusių eksperimentų. 2013 įvairios medžiagos, spausdinimas, susiuvimas Medžiaga, skudurėliai - visuomet miela |
 |
| Yuko Ebina (Japonija). Garsas ir reikšmė. 2014 tiražas 10, siūlai, tušas, rašalinė spauda Japonai kaip visuomet - ir modernūs, ir konservatyvūs, ir labai sudėtingi, ir net kažkuo primityvūs |
 |
| Mayumi Arakawa (Japonija). Narcizas. 2015 popierius, karpiniai, popup struktūra, armonikos stiliaus knyga Pavasarinis veikalas... |
Kuomet Kęstutis Vasiliūnas davė interviu nacionalinei televizijai, klausiausi ausis ištempęs (buvo įdomu išgirsti, ką pasakys). Prisipažinsiu ir išduosiu, jog vienas dalykas mane šiek tiek suerzino (bet tai asmeniškumai). K. Vasiliūnas menininkus suskirstė į "gerus" ir "blogus". "...paprastai geri menininkai nenori būti šalia blogų, o blogi šalia gerų - nori..." - taip ar panašiai kalbėjo. Galbūt tame yra šiek tiek ar net daug tiesos, tačiau pats menininkus skirstau į tuos, kurie patinka, ir tie kurie nepatinka... Nes klysti gali ir "geri", o "blogi" gali padaryti tai, kas verstų žiopčioti iš nuostabos. Šis Error juk tai ir parodo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą