hurdahurda: Šv. Mikalojaus bažnyčios plytos

Šv. Mikalojaus bažnyčią Vilniuje - "seniausią" - kaip daug kas sako (bet ar tai yra tokia jau tikra teisybė - kitas reikalas ir kita istorija) - galima žiūrėti ir kontempliuoti (koks akademiškai mokslingas terminas!) įvairiais aspektais, rakursais ir net pjūviais.

Bet kaip dera bet kuriam plytinės gotikos paminklui, Šv. Mikalojų galima stebėti matant vient tik jo struktūrinius elementus.

Netrūksta literatūros, norint pasiskaityti, kuo yra ypatingos Šv. Mikalojaus plytos ir kokie esminiai gotikiniai jų bruožai. Tai ir tas lombardiškas formatas, skiriantis nuo bizantietiškų "plintų", ir skiedinio siūlės storumas (leidęs pataupyti brangiąją statybinę medžiagą), tai ir profilių paprastumas (viso labo keli) ir, galop, gotikinio mūro netaisyklingumas (daug kur nukrypstama nuo gotikinio "kanono" - viena ilga-kita trumpa-vėl ilga ir taip toliau...).

Tad nieko pernelyg ir nekartosime. Norisi tik atkreipti dėmesį į kelis banalius dalykus:

- Ach, ta senoji plyta. Minkyta, lipdyta - lyg duonos kepalas. Iš jų sudėlioti statiniai primena iš rankomis iščiupinėtus, išglostytus skulptūrinius kūrinius.

Plytos Šv. Mikalojaus bažnyčios išorėje yra stipriai nukentėjusios nuo Laiko ir Gamtos. Jas veikė graužė, triuškino, braižė karai, gaisrai, lietūs. Plytų išorinis sluoksnis ne vienoje yra keistas, pakeistas, restauruotas, užtinkuotas ir panašiai.

Būtent dėl tokių perdarymų (vien XX a. antrojoje pusėje jų būta keleto - 1972, 1974, 1997 metais) yra sunykęs tipiškas gotikinis mūro puošimo (ir tvirtinimo) būdas naudojant klinkerines (tamsesnes, labiau išdegtas) plytas.

Pietinio fasado sienoje ypač puikiai matosi zigzago motyvas. Jis ir tvirtino, ir otpiškai "laužė" masyvią, lygią sieną.

Kitas dalykas (ir tai turbūt yra XIX amžiaus palikimas) - vietomis plytos yra specialiai tamsintos, jas tiesiog dažant.

Vienas iš įdomiausių plytinių pėdsakų - tai plytų formavimo metu palikti meistrų pirštų pėdsakai.

Štai viena iš plytų su braukais (tegul ir nelabai ryškiais).

O čia visokie plytų netyčiniai įbrėžimai, pėdsakai, palikti šiaudų, sudžiūvusių žolių, šakelių.

Netrūksta ir pirštų antspaudų. Matosi ne tik pirštų pagalvėlių formos, bet ir raštai.

Klinkerinėse, juodose plytose tokių dalykų nėra, tačiau viską kompensuoja degimo metu susidarę raštai.

Kai kuriais atvejais datavimą palengvina įsiamžinti troškusių aistra.

193-kažkuriais save priminė kažkoks ar kažkokia ZI - tarkime, Zigmas Indrulaitis (Šv. Mikalojus juk - lietuvių bažnyčia) ar Zofia Illakiewiczowa.

1996-ųjų birželio data įbrėžta dar drėgname skiedinyje.

Plytose nemažai yra ir visokiausių įspaudų. Tai turbūt XV-XVI-ojo amžiaus plyčių ženklai.

Jie kelių tipų -
tai koncentriški spinduliai apskritime (išdėlioti viena ar keliomis eilėmis)...

... arba tiesiog spinduliai.

Būtina atkreipti dėmesį, kad Šv. Mikalojaus kūnas, it kokio keliautojo (šis šventasis juos ir globojo) yra užlopytas skiediniu, gana grubiai imituojant ir plytų siūles).

Kaip galima spręsti iš 1944 metų fotografijos, tie cementiniai lopai atsirado dar prieš II pasaulinio karo pabaigą. Nors jo metu (konkrečiai - 1943 metais, naktš iš kovo 22 į 23, kuomet bombai nukritus į kleboniją žuvo kelbonas kunigas Kristupas Čibiras) šventorius gerokai nukentėjo...

Šv. Mikalojaus bažnyčia 1944 m.
Iš leidinio: VILNIUS. 1944. Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009, p. 225.

Maniakiškai ieškant dar kitokių ženklų, galima įžiūrėti kryžiaus motyvus - įrėžtus, įspaustus, įmuštus plytoje.

Aukščiau esantis kryžius (pagal pjūvio pobūdį galima spręsti, kad įpjautas į dar drėgną plytą - panašius ženklus darydavo duoną kepusios šeimininkės), tiksliau - plyta, yra įmūryta pagrindiniame bažnyčios fasade.

Pagonybės ir pagoniškos tradicijos puoselėtojai čia įžiūrėtų universalų Saulutės motyvą. Nors gal tai tiesiog archetipinis sienos braižymo ženklas... Jo kairėje - vėlgi kryžius. Tad Kryžius ir Saulė.