Sfinksas, arba katinas, ėdantis akmenis

Kiekvienas miesto kiemas turi savą katiną ir asmeninį sfinksą. Tai būtinybė. Tobuliausia, kai tai susipina į vieną visumą. Katinas būna ir sfinksu, o šis – murkliu. Paprastai juk taip ir būna. Nes kokios katės be sfinksiškos paslapties?

Mūsų kieme gyvena katinas, kuris ėda tik akmenis. Negalima sakyti, kad jis beglobis. Namo pensininkės – net ne viena ar dvi, o daugiau, – margu, pūkuotu padaru rūpinasi kaip šeimynykščiu. Anūkėliu. Nesvarbu, kad šis gyvena lauko sąlygomis. Miega ir šiaip nejudrų laiko tarpą (o toks užima mažiausiai dvidešimt trejas valandas per parą) užsklęstų ir nedarinėjimų, skarda apkaltų laukujų durų nišoje.

Akmenų ėdimas – tai metafora. Kaip ir sfinksiška to katino poza. Nors nuolat pagalvoju, jog maniškio kiemo katinas iš tiesų ėda akmenis. Toks įspūdis kyla žvelgiant į akmenimis ir plytgaliais prislėgtus plastikinius šio padaro dubenėlius. Globėjos taip padaro – kad varnos ir balandžiai neišnešiotų taros po visą kiemą. Ir kad vėjas neišbarstytų nereikalingų dalykų. Paukščiai paprastai tupi ant virš minėtosios nišos esančio stogelio ir kantriai laukia, kol katinas pasisotins. Panašiai šakalai Afrikos savanose lydi liūtus. 

Katinas ir akmenys

Kalbant be jokių metaforų, jis dar, netikėlis, man nuolat apsiusioja automobilį. Šioje vietoje reikia nusukti kalbą ir papasakoti apie žiurkę. Nes įtariu, kad reguliariai paženklindamas „tojotos“ kėbulą, katinas taip vis sureaguoja į po kapotu kadaise įsikūrusios graužikės kvapą. O šis stiprus – kaip ir katinų šlapimas.

Kažkada važiuojant su jau pasenusia mieląja japoniuke, vaikai užprotestavo: „Tėti, mašinoje smirda!“. Tai žiemiškos drėgmės prisisunkę kilimėliai. Atsidarykite langelius!“, – atrėžiau anuomet. Po neilgo laiko nepadėjo net praverti automobilio langai. Dvokė iš peties. Vieną pavakarę grįžus namo ir vaikams dar palaimingai bežaidžiant namo kieme („ant medinukų“), susiprotėjau atsidaryti kapotą. Ten gulėjo žiurkė! Visas pacas. Tiesa, jau gerokai apiręs. Nežinojau net ką ir daryti. Suradęs du pagaliukus ir perkreiptu veidu bandžiau mumifikuotis nenorintį graužiką (įlindo ir nebesugebėjo išlįsti – gal net tas sfinksiškas katinas jį ten užginė?) delikačiai išimti iš susisiekimo priemonės. Bet jis nenorėjo. Šlumštelėjo dar giliau. „O, siaubas!“, – surypavau, akies krašteliu stebėdamas, kaip mano atžalos palaimingai supasi sūpuoklėse. Beliko ant rankos užsimauti juodą šiukšlių maišą ir yrantį nelaimėlį ištraukti už jo žiurkiškos uodegos. Iki šio ant radiatoriaus liko keletas pilkos vilnos atplaišų. Minėtasis sfinksiškas katinas Diogeno stiliumi visą šią sceną stebėjo iš savo nišos, kelioms kuosoms desperatiškai besipešant dėl jo priešpiečių likučio – virtos dešrelės ar kiaulės inksto gabalėlio. 

Katinas ir jo patiekalinis akmuo

Aušros Vartų Mergelė be aptaisų arba skylutė paveiksle

Paskelbus, kad nuo Mergelės paveikslo nuimti aptaisai ir kad tai galioja tik šią savaitę, šeštadienio vakare nusprendžiau nepraleisti progos. Buvo pati viduriniausia vasario diena. Tarpušventis. Jau nebe Valentinas. Bet ir ne Vasario šešioliktoji.

Esu mizantropas bei agorofobas. Be to, iki šiol – ir taip jau ketvirtį amžiaus, gyvenu Vilniaus centre. Tad po Miestą it muziejų ar kokį „Akropolį“ vaikščiojantys bendrapiliečiai mane erzina. (Dar nevilnietiškuoju savo gyvenimo laikotarpiu esu nusipiešęs tipinio vilniečio paveikslą – „bambeklis, niurzga, viskuo nepatenkintas“).

Buvo ankstyvas vakaras. Ar labai vėlyvoji popietė. Saulė savo spinduliais kabino   viršutinius bažnyčių ir aukštesnių namų (kad ir Abromavičienės rūmų) aukštus.  Miestiečiai šią keistai šiltą dieną vaikščiojo šešėliuose. Šiluma ir apšvietimas priminė Vilniaus vyresniąją seserį – Romą tokiu metų laiku. Sakau tai, nes esu patyręs.

Žirgliavau, įsisupęs į savo juodąjį paltą.

Žiūrėjau, kaip Šv. Kazimiero bažnyčios fasadiniame bokšte pro viršutinį langą liežuvį kišo kažkoks statybininkų „padėklas“. Regėjosi, kad bažnyčia šaiposi iš mūsų – besistumdančių ten apačioje. 

Žiūrėjau, kaip Šv. Kazimiero bažnyčios fasadiniame bokšte pro viršutinį langą liežuvį kišo kažkoks statybininkų „padėklas“. Regėjosi, kad bažnyčia šaiposi iš mūsų – besistumdančių ten apačioje.

Prie Šv. Dvasios cerkvės maždaug trisdešimties žingsnių atstumu link manęs ranką kėlė elgeta. Juodasis mano paltas it nevykusi dvasininko sutana žirgliavo toliau. Žvilgsniai nesusidūrė, žingsniai prasilenkė. „Litovskyj očkarik“, - piktai ir net agresyviai nusispjovė bėdžius.

Koplyčioje buvo žmonių. Priešais kopė šeima. Orus ponas, jo dama ir dvi nuaugusios dukros. Pralenkiau jas siauroje galerijoje, pasinaudodamas proga, kad eismą žemyn sustabdė lazdomis besiremianti moteris ir ją prilaikantis jaunas vyras (turbūt sūnus).

Mergelė iš tiesų buvo be aptaisų. Suskaičiavau berods aštuonias lentas. (Dėl skaičiaus galiu klysti – niekuomet nebuvau stiprus matematikoje. Gal net ir keista – nes mano mama – matematikos mokytoja. Bet dar keisčiau, jog mano nuomone, ji labiau galėjo mokyti lietuvių kalbą ir literatūrą – kaip ir jos mama, mano močiutė). 

Renesansinė tapybinė Mergelė ir barokiniai skulptūriniai Jos tėvai - Joachimas ir Ona.

Prieš kelias dienas iš studenčių išgirdau naują pasakymą apie tapybą – „tapymas snargliais“. Išgirdęs (buvo komentuojamas gana žymaus lietuvių tapytojo darbas) net krūptelėjau ir pasitikrinau: „O tai reiškia gera ar bloga?“. „Gera“, - užtikrino būsimosios menininkės, rodydamos į faktūriškus potėpėlius. Tokių yra ir ant septynioliktojo amžiaus pradžios paveikslo. Bet negi tai galima vadinti snargliška tapyba? Tokia galima pavadinti tik restauravimą – vietomis plotai blizga, vietomis, - sumatavę. Ir negalvoju, kad parudavęs koloritas nuo laiko... Bet Marijos veidas – nesugadintas nei laiko, nei restauratorių. Tyras.

Kairėje pusėje sėdinčios moterys pradėjo lenkiškai poteriauti. Dešinėje stovinčios moteriškės rankinuke suskambėjo linksma mobiliojo telefono melodija. Vyras šalia staiga parpuolė ant žemės ir ją pabučiavo. Aistringai – kaip Saliamonas savo Mikaldą ar Judas – Jėzų. 

Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija ir jai šio pasaulio skirti du mikrofonai.

Žiūrėjau ir kontempliavau skylę (buvusios šakos pėdsakas, berods, liepos kamiene) Mergelės dešiniojoje rankoje. Atrodė it kažkada šovęs kažkas iš stambiakalibrės muškietos. Gal čia tų žuvėdų, atsibeldusių Šiaurės karo metais ir stebuklingu būdu pritvotų ostrabramiškais vartais, žinutė (prisimenate kraševiškišką ar zahorškišką padavimą?)?

Paveikslas - atkreiptinas dėmesys į skylutę dešinėje rankoje.

Šv. Teresės vidus – mėgstu sugrįžti į Miestą per ją, o ne išeiti tiesiogiai į gatvę, buvo apkalinėtas faneromis, apkabinėtas celofanais. Restauracija. Viduryje navos stovėjo baltarusių turistai. Aklasis kupolas virš jų galvų kvatojosi tamsiu savo gomuriu.

Mykolas Kazimieras Pacas Dailės muziejaus Paveikslų galerijoje - "Chodkevičiuose". Su bulava ir "vengerka" (kardu, o ne slyva).

Buožės arba bulavos papuošimai primena akis - tartum kokios trofėjinės totorių, maskvėnų ar turkų akys Etmono regalijoje

Lėkdamas link namų dar nusprendžiau užbėgti į Chodkevičius. „Mes užsidarome“, - bandė stabdyti garderobinėje. „Aš tik dešimčiai minučių“, - puoliau argumentuoti. Pagalvojo, kad kvailas, nes net ir Luvro neįmanoma apžiūrėti per dieną. Bet kasoje dirbanti moteris neėmė net ir penkių eurų. „Savas, muziejininkas“, - palinksėjo galva, kuomet iš piniginės traukiau savo iki nunešioto tvarsčio struktūros sudilusį pažymėjimą. Norėjau užmesti akį tik į Aušros Vartų Mergelės bendraamžius – Merkelį Giedraitį, Paulius (Sapiegą ir Alšėniškį). Mykolas Kazimieras Pacas žvelgė į mane priekaištingai, tvirtai rankoje spausdamas bulavą (niekas jos iš jo neatims, nes ji nutapyta). Stebėjau jo dešinę ausį – mėsingą ir ilgą – tartum Velykų salos gyventojo. „Tokios mėsingos, lyg kokie bobausiai, ausys yra būdingos charizmatiškoms asmenybėms“, - pasakytų man Robertas.

Platėjanti kolona arba Vilniaus katedros širdis. Apie architektūrinį Gucevičiaus chuliganizmą

Nepradėsiu rašyti, kas yra architektūrinis orderis ir kokia jo prasmė. Mes, gyvenantys dvidešimt pirmajame amžiuje ir besimėgaujantys ar besipiktinantys (prie tokių daugeliu atvejų priskirčiau ir save) šiuolaikinės architektūros privalumais ir trūkumais, orderio esmę ir reikšmę žinome net ir netiesiogiai, nujaučiame kaip savo gyvenamosios aplinkos genetinį kodą.

Šioje vietoje tik priminsiu, jog bet kuriame orderio tipe – nesvarbu, ar jis būtų dorėnų, jonėnų ar korintiškojo sukirpimo, kolonos, kildamos viršun, plonėja. Tiesa, toji plonėjimo logika atskiruose orderių tipuose yra įvairialypė. Antai, dorėniškoji kolona primena vieno britų ministro pirmininko taip mėgtą rūkyti kubietišką cigarą (ne visai viduryje, o truputėlį žemiau, vengiant kompozinės monotonijos liemuo yra storiausias), jonėniškoji, anot šiek tiek seksistinių Vitruvijaus pareiškimų, „primenanti moterį“ savo liaunomis proporcijomis bei didesniu puošnumu, plonėja tolygiai. Tai yra, žemiausioje savo dalyje kolonos liemuo yra plačiausias, aukščiausioje, pasiekęs šelmiškas garbanėles primenančias voliutas (vieną charakteringiausių šio orderio elementų) – ploniausias.

Šiuos orderio ypatumus analizavo ir sistemino ne vienas Renesanso klasikas (nuo Alberti iki Serlio), juos buvo „perkandę“ ir kitų laikų klasikos adoruotojai.

Bet su kanonais ir taisyklėmis yra taip, kad visuomet atsiras tokių, kurie jas sąmoningai laužo. Tik kelių policininkai įsivaizduoja, jog absoliučiai visi paklūsta jų nustatytiems ir prižiūrimiems eismo dėsningumams. Esama žioplių, kurie eis per gatvę degant raudonos šviesos signalui dėl įgimto savo neapdairumo, tačiau yra tokių, kurie specialiai išbėgs į važiuojamąją kelio dalį tuomet, kai negalima, nes tiesiog taip norisi.

Su orderiu (kaip ir visomis taisyklėmis) yra panašiai. Gal jau senovės Egipto šventyklose – tuose visuose liuksoruose bei karnakuose buvo reglamentuota, jog kolonos turi plonėti (ar bent jau nestorėti), tačiau lengvabūdiškieji Kretos salos gyventojai tokių sakralių dalykų nesilaikė, savuosiuose knosuose sustatydami viršun storėjančias kolonas. Tartum girdžiu jų linksmą klausimą-atsakymą: „O kam reikia taip įsikibti taisyklių, juk galima gyventi ne taip rimtai?“.

Manierizmo ir baroko laikais irgi orderio dalykus sąmoningai ignoravo. Būtina pabrėžti – sąmoningai, nes taisykles, tose knygų rašymo ir skaitymo (ne taip, kaip dabar!) epochoje puikiausiai išmanė...

Vilnietiškojo klasicizmo klasikas – Laurynas Gucevičius (kai kada dar be reikalo pavadinamas Stuoka) irgi puikiai išmanė orderio logiką, sielą, reglamentaciją. Ir Vitruvijų buvo skaitęs, ir net Palladio keturias knygas pavartęs ir taip toliau, ir panašiai. Ir projektavo savo chrestomatinius klasicizmo (reikėtų tiksliau gal formuluoti ir įvardinti tai neoklasicizmu?) statinius – katedras, rotušes, rūmus, namus ir kitokius trobesius.

Tačiau su tuo Laurynu kaip su tikru papartynu. Mėgo jis taisyklėms nepaklusti, mėgo kartais smagiai ir visai neklasicistiškai pajuokauti architektūrinėmis detalėmis, kompoziciniais ypatymais.

Antai, rekonstruodamas buvusią barokinę Vilniaus katedrą, suteikdamas jai antikinės šventovės pavidalą, jis ne tik išsaugojo ankstyvojo, Vazų baroko grynuolį – Šv. Kazimiero koplyčią (visiškai ir absoliučiai pritariu Vladui Drėmai, pykusiam ant vadinamųjų „restauratorių“, taip grubiai ir be jokio sąžinės graužimo taip sudirbusio šio pastato eksterjero apdailą), bet ir savąjį orderį – tas kolonas bei iš jų sudarytas kolonadas, frizus ir karnizus, cokolius ir postamentus „pririšdamas“ prie barokinio pirmavaizdžio. Iš čia ir pernelyg išilginti kolonų liemenys, ir bendras – lengvesnis charakteris. Žinoma, jeigu žvelgiame į Katedros fasadą, kad ir iš pietų pusės, pamatysime, jog L. Gucevičius skrupulingai teisingai laikėsi orderinių reikalavimų (ne taip, kaip jo itališkasis pirmtakas) – tai akivaizdu metopų išdėliojime frizo juostoje, kolonų tarpuose – vadinamuosiuose interkolumnijuose...

Bet, L. Gucevičiaus architektūroje, tegul ir aprengtoje balta klasicizmo tunika ar toga, visuomet spurdėdavo šelmiška barokinė širdis – ir tas pūstažandis putto.

Vilniaus katedros atveju tų barokinių širdžių yra ne viena. Bet šį kartą apsiribokime viena, vienintele, esančia ten, kur ir turėtų būti – tai yra kairiajame krūtinės šone. Pagrindiniame – vakariniame šio pastato fasade, kairiajame jo sparne (šių dviejų stačiakampių segmentų dėka statinys iš tiesų primena sparnus išskėtusį erelį iš Abeijų Tautų Respublikos herbo) Senojo Testamento pranašo – Mozės figūrą nišoje, kaip ir dera klasicistinei kompiozicijai, rėmina du dorėniškojo orderio (romėniškos atmainos) piliastrai. Tad einant pro Katedrą, visuomet telieka užmesti akį į prie portiko iš dešinės pusės besiglaudžiantį piliastrą. Jis, paradoksalu (bent jau klasicistinio dogmatizmo požiūriu) – bet išstorėja kildamas viršun!

Eidami pro Katedrą ir žvelgdami į šį jos sparną, iš kairės pusės (paties statinio požiūriu), pažvelkite į tą šoninį piliastrą, besiglaudžiantį prie šventovės portiko. Kildamas viršun jis platėja. Pagal orderio taisykles yra klaida.

Kitame - šiauriniame sparne, tokio "bajerio" nėra

Kuo tai galima paaiškinti? Kaip tai pakomentuotų pats L. Gucevičius? Manytina, jog yra keletas paaiškinimų. Visų pirma, L. Gucevičius savo Katedrą statė ne tuščioje vietoje (tai jums, gerbiamieji, ne Valdovų rūmus pagal keletą kreivų-šleivų paveiksliukų atkurti). Tad visai tikėtina, jog šis viršun storėjantis piliastras yra ankstesniojo – barokinio stiliaus, XVII ar XVIII amžių statymų atributas. Savotiškas anatominis rudimentas klasicistiniame kūne (it koks niekam nereikalingas uodegikaulis). Tai, kad L. Gucevičius jo nenudaužė, nepakeitė kitu – „geresniu“, „tobulesniu“, aiškintina (padeda suprasti) tas faktas, jos ir daugiau šiame pastate barokinių pavidalų yra išsaugota (kaip minėtoji koplyčia). Kita vertus, kažko turbūt nepavyko ir koreguoti vien dėl bendro silueto, kompozicinės visuomos – kuri būtų pakeista, įgautų komplikuotų pavidalų stengiantis tą ne visai pastebimą detalę pagerinti – priversti egzistuoti pagal nusistovėjusias taisykles.

Kita vertus, L. Gucevičiaus kūryboje visuomet buvo tam tikro chuliganizmo. Jis, puikiai mokėjęs orderio taisykles, žinojęs, ko reikia laikytis, kad pastatas paklustų naudingumo, tikslingumo ir gražumo kategorijoms, nutuokė ir išmanė, jog tikrame mene visuomet reikia tam tikro taisyklių nesilaikymo. (Tą puikiai žinojo ir senieji graikai bei romėnai su savo visais entaziais bei kurvatūromis). Nes tik tuomet menas ir būna menu. 

Tas piliastras storėja netolygiai, ne pagal nubrėžtą klasicistinę liniuotę. Primena jis tą išpampusį smauglį, prarijusį dramblį iš "Mažojo princo".

Visame šiame žaisme esama optinės iliuzijos ir regimosios psichologijos niuansų (ką puikiai žino, išmanantys orderio niuansus). Stovint prie pat piliastro, jo storėjimas viršun nėra toks akivaizdus (nes toldami nuo mūsų akių visi objektai sumažėja). Bet vis tik - toks sprendimas daugiau barokinis, nei klasicistinis.