Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės studija yra Šančiuose - carinių kareivinių pastate. Toks ano meto valdiškai-"saldofoninis" standartas - geltonos arba rausvos plytos ir iš jų sudėliotos ornamentinės puošmenos, stačiakampiai korpusai, skardiniai, rečiau čerpiniai stogai. Laiko patamsintos sienos ir buvusioje (gal daugiau tariama, įsikalbėta, nei reali) Imperijos šlovė. Pirmosios Respublikos, sovietinės okupacijos laikais čia taip pat veikė kareivinės. Dabar gi - gyvenamasis ir verslo kvartalas, kuriame ignoruodami (kai kada) pasaulio bėgsmą, kuria ir menininkai.
Mūsų atvykimo metu danguje ratus suko ir suko sraigtasparnis, - pagalvojau, kad tas malūnsparnis, savo mentėmis plakantis padangę, padabintą skurdžiais pilkų debesėlių skivytais, yra artimas Aušros tapybai - ir motyvams (riba, ties kuria susiduria dangus bei žemė, ten yra dažnai išryškinama), ir net plastikai( vis tik Aušros tapysena, jos teptukų prisilietimai prie drobės yra ekspresyviai, nervingai kapojantys).
Lygiai toks pats - barzdukaitiškas-vaitkūniškas, pasirodė viename iš medžių, augančių prie kareivinių pastato savo šakelėmis (juodomis šviesaus dangaus fone) sauliškai spinduliuojantis amalas.
Į Aušros studiją reikia užlipti plačiais laiptais, kažkuomet jais kopdavo sunkiais auliniais apsiavę kareiviai. Atkreipiau dėmesį į laiptinės apšvietimą (tie šešėliai, tos šviesotamsos) ir ryškias spalvas - lyg turinčias skleisti optimizmą ir džiaugsmą, tačiau labiau skausmingas, rėkiančias, spengiančias.
 |
| "Vestibiulis" Šančių kareivinėse (viename iš pastatų). Nuo čia prasideda kelionė į Aušros studiją |
 |
| Ekspresionistinės laiptinės spalvos |
Tapytojos studija yra, regis, antrajame aukšte (toje šiek tiek labirintiškoje, tamsiais koridoriais į pasąmoninius tolius nueinančioje erdvėje yra kebloka orientuotis - tad mus vedžiojanti Aušra priminė Vergilijų iš Dieviškosios komedijos). Ji aprūpinta visais tapytojo studijos "žanrui" reikalingais dalykais bei atributais. Štai, yra lentynos/antresolės, ant kurių ir kuriose (už slaptų durelių, kurių Aušra mums nepravėrė) saugomi paveikslai - didesnio, mažesnio formato. Paveikslai (didelių dydžių) nugulę, nusėdę, nuramstę visas keturias studijos sienas.
 |
| Bendras studijos vaizdas su dviem langais - akimis. (Aušros studijoje viskas antropomorfizuota...). |
 |
Antresolės su sukrautais paveikslais
|
 |
Paveikslų "nugarėlės"
|
 |
| Palangė su tapybiškais daiktais |
 |
| Titnagai, antropomorfinės figūros, kempinės, teptukai - viskas, ko reikia paveikslui |
 |
| Molbertas |
 |
| Darbo priemonės |
 |
| ...ir grindys |
Grindys visų tapytojų studijose yra vienas įdomiausių objektų. Jos visuomet būna lyg ir panašios, bet ir nepakartojamos - panašiai kaip pagal pirštų antspaudus ar akies rainelę galima identifikuoti konkrečią asmenybę, taip pagal grindų raštus, susikūrusius ir nutiškusių ir kitaip ten atsiradusių aliejinių, akrilinių dažų, kitokių pigmentų, galima atributuoti tapytojus.
Štai Aušros studijos grindys ir jos paveikslų fragmentai -
 |
| Tapybiškosios tapybos studijos grindys |
Šiek tiek pačių kūrinių.
Meilė ir mirtis, amžinybė ir praeinamybė, reklama ir Šventasis Raštas, grybai ir kiškučiai. Viskas kontrastuoja, viskas jungiasi į rezginį.
 |
| Kūrinys nr. 1. Peilis perveria širdį, žvakė mato ir spinduliuoja. |
 |
| Kūrinys nr. 2 |
 |
| Kūrinys nr. 3 |
 |
| Kūrinių serija nr. 4 |
Grybai, net tos kompozicijos su etiketėmis (iš vietinio gyventojo - geležinkelio Iešmininko namelių) - viskas iš Margionių kaimo Dzūkijoje, prie nuostabiai šalto Skroblaus upelio, kur Aušra Vaitkūnienė turi namelį ir vasarinę studiją.
Štai - tikroji A. Vaitkūnienė - lyriška ir grėsminga vienoje vietoje, viename asmenyje -
Rankose juos laikė lyg sumedžiotus kiškius ar narveliuose auginamus triušius. Ir čia reikia pr(si)minti pačios menininkės pasakojimus apie vaikystę, kaip senelis iš medžioklės parnešdavo nušautą piškį, o šis stiklinėmis akimis žvelgdavo į pasaulį. Kaip būsimoji dailininkė jį apžiūrinėdavo (bijodama, kad šis nestriktelėtų ir neišbėgtų), kaip matydavo kailiuko lupimo procesą ir gyslas, raumenis, kraujagysles nudirtame kūne, kaip žaisdavo su jai specialiai paliekama kairiąja kiškelio letenėle. Štai iš kur ir Būviai, ir tapyboje nuolat šmėžuojantys kiškiai!
 |
| Taip pat Būvis |
 |
| Kėdė su ant jos užmestu megztiniu bei kelnėmis (studijoje šalta) kažkuo primena tuos Aušros sukurtus Būvius - lyg gyvas, viską stebintis organizmas. |
Būvis gal ir yra žmogaus, ypatingai kuriančio (ir dėl to įkandančio į šio gyvenimo prasmę) būsena?
 |
| Romėno biustas ir etiudas. Pažvelkite - kaip tarpusavyje gerai veikia nutapyti debesys ir apdulkėjęs gipsas! |
 |
| Prie antresolių stulpo pakabinta Gustavo Dore iliustracija Ch. Perrault Raudonkepuraitei. Pagalvojau, kad Aušros Vaitkūnienės kūryboje esama tokių pačių būsenų, kaip ir šioje pasakoje - lyg viskas ir labai gražu, trapu bei paprasta, bet už viso to, giliose gelmėse tūno kažkokios keistos, stiprios, net bauginančios jėgos... |
Prie išėjimo iš studijos yra geležinė krosnis, primenanti į vabalą metamorfozavusį Gregorą Zamzą iš Kafkos repertuaro. Mūsų apsilankymo metu ji tūnojo, tartum laukdama, kuomet galės jeigu neprašnektelėti, tai bent subildėti aprūdijusiais savo sparnais/antsparniais.
Turbūt nereikia net minėti, kad tai yra vienas iš Aušros tapybos personažų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą