Eugenijus Antanas Cukermanas yra menininkas. Abstrakcionistas. Turbūt to ir užtektų pasakyti. Abstrakcija yra tai, ką šis dailininkas puoselėjo dar tais laikais, kai šį žodį kai kas net ir kultūros (ar "kultūros") kontekste žinojo, gerų geriausiai, kaip tam tikrą keiksmažodį. Abstrakcija EAC kūryboje visuomet buvo α ir ω, netgi Skylla kai Charybdis, ar tiesiog tie Heraklio stulpai, tarp kurių į platųjį Ars ir Techne okeaną, Abstrakcijos stichiją išplaukdavo šio tapytojo laivas.
Bet užtenka tų pompastikų! Jos ypatingai netinka Cukermano atveju. Apie jį geriausiai kalba pauzės ir nutylėjimai. Nes tokia yra ir šio dailininko kūryba (kokia plastiškai turtinga, racionaliai struktūriška ir jusliškai išraiškinga ji bebūtų)...
Ilgą laiką Cukermano studija buvo viename iš Lukiškių kolonijos pusrūsių. Dabar, jau kurį laiką tapoma sovietinio Antakalnio daugiaaukščio bute - pirmajame aukšte.
Įėjus pro duris, kairėje pusėje (žvelgiant svečio akimis) kabo vienos buvusios parodos anotacija. Joje galima perskaityti pagrindinius faktus. Tai, kas svarbiausia Autoriui.
O vis tik menininkui didelę įtaką padarė Paryžius. Nuorodų į šį miestą (o ir šiaip frankofonišką kultūrą) - nuo ant sienų užrašytų prancūziškų frazių iki kitokių orientyrų, čia yra ne tiek jau ir mažai.
Didžiajame kambaryje (į kurį patenkama iš laiptinės) sukantis ratu, galima pamatyti esminius tapytojo darbo atributus.
Viename kampe, stelažuose yra sudėliotas tapybinis EAC archyvas. Ir kėdė, kurioje sėdint matoma priešinga siena su tapomais, jau nutapytais darbais.
Kėdė, tapyba, darbo įrankiai. Langas.
Ant vienos sienos, virš piešiniams saugoti skirto baldo (kurio viršuje ir visokie atminties daiktai, ir darbo įrankiai) - 1977 metų kompozicija RAUDONAS / RED. Logos ir jausmas, medžiagiškumas ir švytėjimas viename...
Knygų lentynėlė, rodanti dailininko pomėgius ir interesus, draugystes ir bičiulystes.
Šalia knygų - dvejos durys į kitus kambarius. "Kiti balsai, kiti kambariai", - anot Trumeno Kapotės.
Vis tik pagrindinis kūrybinis veiksmas vyksta didžiojo kambario viduryje.
Tai ženklina cukermaniškais hieroglifais - dažų snaigėmis pažymėtos grindys ir sienos.
Autorius rodė savo tapybą. Pastaraisiais metais toks - nedidelis formatas, tapymas Vilniuje (studijoje), Juodkrantėje (esu matęs ten Eugenijų Antaną Cukermaną sėdintį tamsiame vakare ant suolelio ir žiūrintį į kitą Marių krantą) arba Bikuškio plenere (kas ten buvęs, patvirtins, kad ypatingą įspūdį daro tai, jog tapyti jis eina visuomet apsirengęs sniego baltumo marškiniais).
Štai, keletas tapybos objektų ir egzempliorių:
Archyvavimo ir tapymo precizika. Kitoje pusėje visuomet rašomas eilės numeris. Cukermano tapyba - tai mąstymas dideliai ciklais ir ilgomis, kruopščiai apmąstytomis bei išjaustomis serijomis:
Rodydamas ir komentuodamas kūrinius, autorius savo studijoje judėjo savo tapymo judesiais. Tokius galima atpažinti aliejinėje tapyboje, darbuose ant popieriaus.
Tad ir galvoju, kad tiek Eugenijaus Antano Cukermano kaip asmenybės, tiek jo tapybos, taip pat jo studijos simboliu bei metafora geriausiai tiktų kampe kabanti špaga: gestai ir taisyklės, gracija ir aristokratizmas. Beigi abstrakcija ir įsijautimas (nes kaip šiuo atveju be to?)...
Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą