Rūdninkai - kur laikas yra sustojęs

Niekas per daug ir nepasikeitė. Rūdninkai jau kelis šimtmečius miega kietu istoriniu miegu. Tie girių glūdumoje tūnantys ir savąjį "Aukso amžių" sapnuojantys Rūdninkai...

Štai, ką apie juos rašė visai netoli - Jašiūnuose gyvenęs Mykolas Balinskis:

"Kazimieras pamėgo Rūdninkus ir dažnai juose buvodavo, bet jie nebuvo tokie garsūs, kaip pasidarė vėliau, Žygimantų - Senojo ir Augusto - laikais, kai net Vilniuje atsirado nauji vartai, Aleksandro laikais dar nežinomi, ir gavo Rūdninkų vardą, kaip ir nuo jų vingiuojanti gatvė. Vėliau Zigmantas III ir Vladislovas IV, atvykę į Lietuvą, visada Rūdninkuose smagiai leisdavo laiką medžiodami. Kadangi čia dažnai viešėdavo karaliai ir buvo jų dvaras, Rūdninkai anais amžiais turėję būti garsi gyvenvietė. Tačiau šiandien, be keliolikos trobų, klebonijos, bažnytėlės ir smuklės - viskas pastatyta iš medžio - nėra jokio pastato, kuris primintų jų senąją šlovę. Vis dėlto esama vieno gana nemažo iš plytų ir akmenų sumūryto pastato pamatų griuvėsių. Čia buvo vadinamieji medžioklės rūmai, skirti apsistoti patiems karaliams. Pastatyti iš medžio ant aukšto mūrinio cokolio, stūksojo ant mažos kalvelės, puslankiu skalaujami veržlios Merkio upės srovės. Iš šiaurės greta rūmų buvo nedidelis tvenkinys, į jį upės vanduo patekdavo lataku. Tasai latakas dar iki šiol nuo senųjų laikų išlikęs žemėje, visai nepakenktas. Viršutiniame rūmų aukšte buvo alkierius ir karaliaus apartamentai, juose įsikurdavo Žygimantas Augustas, apačioje gyvendavo dvariškiai ir sargyba. Toji vieta, kur stovėjo anie rūmai, šiandien yra vietos klebono dirbamas laukas, ir jau niekas nebeprimena senojo karaliaus dvaro, tik daugybė plytų ir koklių nuolaužų, plačiai pasklidusių po dirvas ir pievas. Vis dėlto pasakojama apie giliai gelmėje glūdinčius požemius ir rūsius, ir pats mačiau čia kartais išariamų Zigmanto III epochos sidabrinių ir varinių pinigėlių. Per kelis šimtus žingsnių, ant nedidelės aukštumėlės, irgi prie Merkio, stovėjo du kiti mažesni namai, berods taip pat dviejų aukštų. Žygimantas Senasis paprastai gyvendavo viename, o karalienė Bona - antrame. Netoliese būta dar kitų pastatų medžiokliams bei dvariškiams ir karaliaus arklidės. Puiki lanka skyrė upę nuo kalnelių, ant kurių stovėjo abu dvarai, o jos žaluma atrodė ypač gaivi sengirių fone. Tos tamsžolės tankmės, kuriose ligi šių dienų dar būna meškų ir briedžių, prieina taip arti upės, jog karaliai, kaip byloja vietiniai padavimai, galėdavę tiesiog pro savo rūmų langus pyškinti į žvėris, kuriuos varovai iš girios išbaidydavo ant upės kranto. Per pusantros mylios nuo Rūdninkų Mendzižečės link stūksojo nuostabiai gražus šilas, Žvigždos upės skiriamas, kelių mylių proskynoje tvarkingai statinių tvora aptvertas, vadinamas žvėrynu. Jame veisėsi daug briedžių ir stirnų" [Mykolas Balinskis, Vilniaus miesto istorija, vertė Ona Slavėnaitė, Irena Katilienė, Jūratė Dalia Baronienė, Vilnius, 2007, p. 254-256].

Medinė Rūdninkų bažnyčia. "Tačiau šiandien, be keliolikos trobų, klebonijos, bažnytėlės ir smuklės - viskas pastatyta iš medžio - nėra jokio pastato, kuris primintų jų senąją šlovę". Bet juk nuo šešioliktojo šimtmečio,  na, gal devynioliktojo - niekas turbūt ir nepasikeitė? Tiesa?
Kol vaikščiojome po šventorių, dviračiu atmynė bažnyčios prižiūrėtoja ("pročka"). "Laba diena", - jai pasakėme. "Dobryj dien", - ji mums atsakė. Mes kalbėjome lietuviškai, ji - rusiškai. Toks ir dialogas. Išgrūdo iš bažnyčios paskui mus kaip pirmuosius žmones rūstybe persisunkęs Dievas...

Bažnyčios kaimynystėje. Medinis trobesys. "Toji vieta, kur stovėjo anie rūmai, šiandien yra vietos klebono dirbamas laukas, ir jau niekas nebeprimena senojo karaliaus dvaro, tik daugybė plytų ir koklių nuolaužų, plačiai pasklidusių po dirvas ir pievas".  Čia kažkur ir vaikštinėjo Žygimantai - senieji, augustai, vazos...

Bažnyčios perkūnsargio (asociacija ne su progresu, o su pagonybe) "cvekai" (ar tik ne kalvio darbo?)  ir "dratai".

Šventoriuje. "... amžinai atminčiai šį akmenį padėjo..."

J. Horbacevičius (Horbacewicz) Vilniuje (w Wilnie) sukūrė šį akmenį

Rapolas Mačynskis (1797-1859) - Adomo Mickevičiaus amžininkas. Kokie šriftai!

Miestelis - mediniai namai, akmeniniai grindiniai

Planavimas - dar iš Valakų reformos gadynės. Žygimanto Augusto - to lepūnėlio ir dabitos, vizionieriaus ir jautruolio laikai...

Pirkios

Girios

"Tos tamsžolės tankmės, kuriose ligi šių dienų dar būna meškų ir briedžių, prieina taip arti upės, jog karaliai, kaip byloja vietiniai padavimai, galėdavę tiesiog pro savo rūmų langus pyškinti į žvėris, kuriuos varovai iš girios išbaidydavo ant upės kranto. Per pusantros mylios nuo Rūdninkų Mendzižečės link stūksojo nuostabiai gražus šilas, Žvigždos upės skiriamas, kelių mylių proskynoje tvarkingai statinių tvora aptvertas, vadinamas žvėrynu". 
Štai ta giria - niekuo nepakitusi...

Medžiotojo irštva

Amžinybė Rūdninkuose. Čia laikas yra sustojęs!