Šypsenos architektūroje, arba kaip MO virsta MOMO

Turbūt esu labai neprofesionalus mąstytojas apie architektūrą ir statinių matytojas, tačiau ne viename jų matau įsikūnijusius žmones. Tai galima aiškinti ir mitiniu-mitologiniu mąstymu (kad ir prisimenant trobeles ant vištų kojelių iš rusiškų pasakų - šį įvaizdį greičiausiai yra padiktavęs finougriškų klėčių, svirnų principas šiauriniuose paties atokiausio Europos regiono paribiuose), ir natūraliame nore šiame pasaulyje matyti kitaip ar daugiau, nei galima ir įmanu.

Bet nereikia toli ir dairytis! Galima prisiminti tegul ir seną, tačiau visai šalia esantį paveldą. Juk katalikų bažnyčios gotikos laikais taip pat būdavo suvokiamos gal ne kaip eilinis žmogiškas kūnelis, bet vis tiek įsikūnijusio (pabraukta mano - -vp-) Dievo - Jėzaus Kristaus pavidalas.

Renesansas savo antropomorfiniu mąstymu buvo nediskutuotinas. Prisiminkime klasikinį Francesco di Giorgio Martini piešinį, kuriame šis architektūros, inžinerijos ir meno intelektualas į savo sumanytos krikščioniškos bažnyčios planą, sekdamas Vitruvijaus rekomendacijomis ir savo paties įžvalgomis, įbraižė stamantrų jaunuolį.

Francesco di Giorgio Martini (1439-1501) piešinys. Remdamasis Vitruvijaus pateikta žmogaus proporcijų dalijimo ir skaidymo schema, Renesanso atstovas išpiešia bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą. Tai nebūtų Renesansas, jeigu smegenys nebūtų sukomponuotos menamos bažnyčios švenčiausioje - altorinėje dalyje. 

Arba jau Baroke - tūlas Gian Lorenzo Bernini aiškino, jog jo suprojektuotoji Šv. Petro aikštė priešais to paties titulo baziliką ant Vatikano kalvos Romoje, tiksliau - jos kolonados, per beveik visą perimetrą juosiančios ovalą, veikia kaip didelės gigantiškos rankos, esą siekiančios atvesti vidun, priglausti prie Šventenybės.

Šv. Petro aikštė nuo Bazilikos stogo. Nuotrauka iš Wikipedijos: By Diliff - Own work, CC BY-SA 3.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=2065989

Bet nežiūrėkime taip toli. Vilniaus architektas Antanas Vivulskis taip pat galvojo antropomorfiškai. Prisiminkime jo Švč. Jėzaus širdies bažnyčios projektus, kur architektūra žiūrovo akyse transformuojasi į didelę ir didingą laiminančio Mesijo figūrą - 

Kupolas, esantis transepto ir centrinės navos sankirtoje yra virtęs Jėzumi - užuomina į Šv. Kazimiero bažnyčią, karūnuotą kunigaikštiška kepure, taip pat akivaizdi (tik Vivulskio gyvenimo metu ji dar buvo neatkurta, kupolą vainikavo neobizantinis svogūnas). Iš miestai.lt: https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/projektai-ir-statyb%C5%B3-eiga/vilnius/1324-jono-pauliaus-ii-ba%C5%BEny%C4%8Dia-vilniaus-naujamiestyje/page2

Apskritai, XIX amžiaus gale - XX amžiaus pradžioje toks principas - pastatą paversti antropomorfine figūra iš tiesų buvo populiarus. Čia veikė ir moderno-secesijos, ir vėlesnio ekspresionizmo tendencijos. Prisiminkime, kad ir Barry Byrne'o Jėzaus Karaliaus bažnyčią - aukščiau esančios Vivulskio bažnyčios brolį - http://archiseek.com/2011/1931-christ-king-turners-cross-cork/, ir t.t.

Antropomorfiniai statiniai yra tiesioginiai pačių architektų ar jų visuomenių atspindžiai. Čia panašiai kaip skulptoriai ar tapytojai, vaizduodami kitas personas, pirmiausia portretuoja patys save...

2018-19 metų žiemą, vaikščiodamas dar snieguotomis Neries pakrantėmis ir žvalgydamasis į Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvę (paprastai tariant - "Znamesnkoje" arba tiesiog Žvėryno), 1903 metais suprojektuotą Michailo Prozorovo (1860-1914), atkreipiau dėmesį ne tik į tai, jog ji čia stovi prie Upės klasikinio Vladimiro Rusios - Užtarimo cerkvės prie Nerlės (Pokrov na Nerli) būdu, bet ir tai, kad dar prieš gerą gabalėlį metų pakeitus jos skardinius stogus, metalinius apvadus ir lietvamzdžius, ji netikėtai tapo panaši į rusišką medinį objektą - savotišką tapatybės simbolį - Matriošką. 

Štai - pažvelkite - Cerkvė, žvelgdama į mus gausiomis akimis - turbūt 8?, įrengtomis centrinio kupolo būgne, šypsosi ryškia, tartum padažyta šypsena. Jų irgi turi ne vieną, o net kelias - viena (iš tų žvelgiančių į Nerį) šypsosi Šiaurei, kita - Pietums. Žemiau - jos margas, rusišką ryškiaspalvį kartūną primenantis sarafanas, nepaslepiantis vešlių, rubensiškų formų ir netgi laaaabai didelių krūtų...

Formos ir šypsenos prototipas.

Šypseną jums, kaip toje "Balto kiro" dainelėje apie lūpytes, paryškinau...

Baisiausia, kad tamsiomis ir niūriomis žiemos dienomis vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, pamačiau ir daugiau architektūrinių šypsenų. Turbūt, vėl pakartosiu, jeigu ne architektai, tai pastatus kontempliuojantys nori pamatyti tai, ko jiems patiems trūksta... 

Pažvelkite - Danieliaus Libeskindo suprojektuotas ir 2018 metais iškilmingai atvertas MO muziejus taip pat šypsosi Pylimo gatvei ir visam Vilniui savo gražia amerikietiška šypsena. Tartum ir girdi šį fasadą tariant: 

- Cheese!

Šypsenos - plačios ir nerūpestingos, nuo ausies iki ausies, efektą dar labiau sustiprina asimetriškas langų sukomponavimas (vienas - dešinėje, na, jeigu pastatas egzistuoja kaip galva, tai būtų jo kairioji..., yra, kito - ne). Tai primena vieną akį primerktą linksmuolį.

Vėlgi - kad įsivaizduotumėte, kas tai yra - paryškinau lūpytes ("pomidorų padažu", anot Balto Kiro) ir atmerkiau vieną akį.

Baisiausia yra tai, kad kiekvienas mūsų įsivaizdavimas koreliuoja su kitų įsivaizdavimais. Vienu iš 2018-19 metų lietuviškosios žiniasklaidos ir socialinių tinklų baubų buvo vadinamasis MOMO skandalas (natūralu, kad MO pavirto MOMO - tarp šių sąskambių esama kažko bendro). MOMO (Momo Challenge) yra toks "vatsapinis" ir "feisbukinis", "instagraminis" fantomas, klaidžiojantis virtualioje realybėje paskendusių paauglių sąmonėse ir pasąmonėse. Nepasakosiu ir nedetalizuosiu - kas tai yra. Mano nuomone - visiškai nesąmonė (priešingai MO muziejui). Oficialiai ir formaliai tai traktuojama kaip šiuolaikinio miesto legendos (Urban legend) dalis. Kadangi esu labiau kaimietis, o ne miestietis - žmogelis, kilęs iš nedidelio pietų Lietuvos miestelio, manęs tai kažkaip neveikia. Juolab, kad atstovauju į 5 dešimtmetį jau įkopusiai kartai... Bet keista - turbūt toks sutapimas (?), jog Libeskindo fasadas savo "smailine" schema tartum antrina japonų menininko Keisukes Asawos reprezentuotam MOMO vizualiam įkūnijimui (beje, paremtam jau ne "urban ledžent", o kuo tikriausios japonų mitologijos - nuo kokio XII amžiaus žinomos personos - nėščios ir apsinuoginusios moteriškės su suvystytu kūdikiu rankose įvaizdžio ir dar beje - toji menininko būtybė vaizduojama kaip kokia chantiška klėtis ant dviejų vištos kojų). 

Štai - tokios komparatyvistika - 

MO ir MOMO - dvi šypsenos ir trys akys...

Bet aš galvoju, kad tamsiomis ir šaltomis žiemomis fantomai gimsta mano akyse. Gal tiesiog, vaikščiodamas po Vilnių (juk tipiškas vilnietis - surūgęs, sudirgęs, nieko nematantis ir negirdintis beveik robotas ar automatas - tikrai ne joks ten išsišiepęs mo ar momo), pasigedau šypsenų, ir pradėjau matyti jas pastatuose...